Pelargonijos balkone dar žydi, bet šalnos artėja: jos gali peržiemoti ir paprastame bute

Vakare balkone dar laikosi vasaros vaizdas: pelargonijos pilnos žiedų, kai kurios net leidžia naujus pumpurus, o į vidų jų nešti taip nesinori. Tačiau pakanka vienos šaltos nakties, kad ryte lapai atrodytų vandeningi, suglebę ir jau nebeatgaunantys ankstesnio tvirtumo. Dažnas žmogus tada supranta, kad gražus sezonas baigėsi, tik būna per vėlu gelbėti augalą.

Pelargonijų nereikia išmesti vien todėl, kad baigiasi ruduo. Jos gali sėkmingai peržiemoti paprastame bute, jei prieš pirmąsias šalnas joms skiriama kiek dėmesio ir parenkama tinkama vieta. Svarbiausia čia ne šiluma prie radiatoriaus ir ne gausus laistymas – būtent šios dvi klaidos dažniausiai pavasarį palieka tik tuščius vazonus.

Rudenį sunkiausia ne nunešti vazonus į vidų, o laiku sustoti. Kol dieną saulė dar šildo, atrodo, kad šalčiai kažkur toli. Vis dėlto pelargonijoms užtenka ir nedidelio minuso, o balkonas, ypač atviras ir vėjuotas, naktį atšąla greičiau nei atrodo žvilgtelėjus į termometrą prie lango.

Vienos šaltos nakties gali pakakti

Pelargonija nėra tas augalas, kurį verta „užgrūdinti“ paliekant iki paskutinės minutės. Vėsesnį, bet dar nešaltą orą ji paprastai pakelia, tačiau šalna pažeidžia sultingus stiebus ir lapus. Iš pradžių augalas gali atrodyti tik pavargęs, o po kelių dienų ima juoduoti, pūti, praranda gyvybingumą.

Įnešti verta nelaukiant, kol naktimis prognozuojama minusinė temperatūra. Jei balkonas įstiklintas, pelargonijos ten kartais išsilaiko ilgiau, bet ir tokia erdvė nėra patikima visai žiemai, jei ji nešildoma. Ryte saulė gali greitai sušildyti orą, tačiau naktį vazonų žemė ir šaknys atvėsta itin sparčiai.

Prieš perkeliant augalą apžiūrėkite ramiai, ne vien dėl grožio. Reikėtų pašalinti nužydėjusius žiedynus, pageltusius ar ligotus lapus, nulūžusius stiebus. Jei ant lapų slepiasi kenkėjų, jų parsinešimas į butą gali baigtis ne tik pelargonijos, bet ir kitų kambarinių augalų rūpesčiais.

Dažnai gaila trumpinti dar žydinčius ūglius, tačiau pernelyg vešli pelargonija žiemą bute išsenka greičiau. Lengvas apkarpymas padeda augalui skirti mažiau jėgų silpniems žiedams ir ilgiems stiebams. Tai nėra atsisveikinimas su žydėjimu – greičiau investicija į tai, kad pavasarį augalas vėl turėtų iš ko atsinaujinti.

Butas jai tinka, tik ne pati šilčiausia palangė

Didžiausias paradoksas tas, kad įneštą iš lauko pelargoniją žmonės dažnai stato ten, kur namuose jaukiausia: ant palangės virš radiatoriaus. Augalui tokia vieta gali būti per sausa ir per karšta, ypač kai dienos trumpėja, o šviesos mažėja. Tada stiebai tįsta, lapai byra, o žmogus mano, kad pelargonija tiesiog neišgyvena žiemos.

Žiemojimui geriausiai tinka šviesi, bet vėsesnė vieta. Tai gali būti mažiau šildomas kambarys, šviesi laiptinė, uždara lodžija, jei joje nelaikosi minusas, arba palangė, kuri nėra tiesiog virš stipriai kaistančio radiatoriaus. Kuo šilčiau augalas laikomas, tuo daugiau šviesos jam reikės, o būtent jos Lietuvos žiemą dažniausiai ir trūksta.

Pelargonijai nereikia žiemą atrodyti taip, kaip liepos mėnesį. Ji gali numesti dalį senesnių lapų, sustoti augti ir atrodyti kur kas kukliau. Tai nereiškia, kad augalas žūsta – jis tiesiog pereina į lėtesnį laiką, kuriam nereikia nei nuolatinio tręšimo, nei bandymo išgauti naujus žiedus.

Šeimai, kurioje kiekviena palangė jau užstatyta kitais augalais, tai tampa mažu namų logistikos klausimu. Tačiau pelargonijų nebūtina sutalpinti svetainės centre. Kartais geresnė yra ne pati reprezentatyviausia, bet vėsesnė ir šviesesnė vieta, kur vazonų netrukdo kasdienis gyvenimas ir kur mažesnė rizika, kad jie bus per dažnai laistomi „iš geros širdies“.

Pelargonijos balkone dar žydi, bet šalnos artėja: jos gali peržiemoti ir paprastame buteNuotrauka: Pexels / Magda Ehlers

Žiemą pavojingiausias ne sausumas, o per didelis rūpestis

Vasarą pelargonija balkone geria daug, todėl įprotis paimti laistytuvą kas kelias dienas lieka ir persikėlus į butą. Bet šaltuoju metu augalas auga daug lėčiau, vandens išgarina mažiau, o nuolat šlapia žemė šaknims tampa tikra nelaime. Jei vazonas sunkus, žemė dar drėgna, laistyti nereikia, net jei nuo paskutinio karto praėjo daugiau dienų nei įprastai.

Laistyti reikėtų saikingai, tik pradžiūvus viršutiniam žemės sluoksniui. Vandens lėkštelėje palikti neverta, nes šaknys neturi stovėti drėgmėje. Vėsesnėje vietoje laikomam augalui vandens reikia dar mažiau, todėl žiemą dažniau pelargonijas pražudo ne užmaršumas, o rūpestis, kurio jos tuo metu neprašo.

Trąšos iki pavasario taip pat paprastai nereikalingos. Kai šviesos mažai ir augalas ilsisi, papildomas maitinimas nepadės suformuoti sveikų žiedų. Priešingai, jis gali paskatinti silpną, ištįsusį augimą, kuris vėliau vis tiek bus karpomas.

Senjorams, kurie yra įpratę kas rytą apeiti savo augalus su laistytuvu, šis principas kartais atrodo nelogiškas: augalas juk namuose, vadinasi, juo reikia rūpintis dar labiau. Tačiau pelargonijos žiemos priežiūra labiau primena kantrybę nei veiksmą. Kartais geriausias sprendimas yra palikti vazoną ramybėje ir tik stebėti, ar neatsiranda puvimo, kenkėjų ar visiško perdžiūvimo ženklų.

Pavasarį nereikės pradėti visko nuo nulio

Žiemos pabaigoje, kai dienos ima akivaizdžiai ilgėti, pelargonijos paprastai pabunda pačios. Tada galima pašalinti per žiemą nusilpusius, plikus ar išdžiūvusius ūglius, prireikus persodinti į šviežesnę žemę. Laistymas didinamas pamažu, o tręšti verta pradėti tik tada, kai matyti aiškus naujas augimas.

Nereikėtų skubėti nešti augalo atgal į balkoną vos pasirodžius pirmai šiltesnei savaitei. Pavasaris dažnai apgauna: dieną saulė kaitina, o naktį grįžta šaltis. Pelargoniją prie lauko sąlygų geriau pratinti pamažu, iš pradžių išnešant trumpam dieną ir saugant nuo žvarbaus vėjo bei naktinio atvėsimo.

Žinoma, ne kiekviena peržiemojusi pelargonija pavasarį atrodys nepriekaištingai. Kai kurios bus apdžiūvusios, retos, kitos pareikalaus daugiau kantrybės. Tačiau gyvas augalas, turintis tvirtą šaknyną, dažnai atsinaujina greičiau, nei atrodo sausį, kai jo žaluma jau nebeprimena vasaros balkono.

Rudenį į namus įneštas vazonas nėra dar vienas daiktas, kurį reikia iškentėti iki pavasario. Tai galimybė neišmesti to, ką visą vasarą auginote, laistėte ir saugojote nuo lietaus bei vėjo. Pelargonijai nereikia tobulo žiemos sodo – jai reikia laiku uždarytų balkono durų, šviesos, vėsesnio kampo ir žmogaus, kuris supranta, kad žiemą augti kartais reiškia tiesiog ramiai išlaukti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!