Galingiausias kada nors susprogdintas užtaisas galėjo būti daug pavojingesnis

Ar galima įsivaizduoti sprogimą, kurio blyksnis matomas už šimtų kilometrų, o smūgio banga kelis kartus apkeliauja Žemę? 1961-ųjų spalio pabaigoje Sovietų Sąjungos šiaurėje toks vaizdas tapo tikrove. Virš atokios Novajos Žemės salyno buvo susprogdinta vadinamoji Caro bomba – iki šiol galingiausias žmonių išbandytas branduolinis užtaisas.

Vien jos pavadinimas skamba tarsi iš senos imperinės legendos, tačiau tikrovė buvo gerokai niūresnė. Sprogimas buvo toks stiprus, kad stebėtojai, buvę už maždaug 160 kilometrų, vis tiek jautė jo poveikį, o milžiniškas grybą primenantis debesis pakilo į dešimčių kilometrų aukštį. Vis dėlto baisiausia detalė slypi ne tame, kas įvyko, o tame, kas sąmoningai nebuvo padaryta.

Caro bomba buvo susprogdinta ne visu savo numatytu pajėgumu. Jos konstrukcija leido sukurti maždaug dvigubai didesnį sprogimą, tačiau bandymui pasirinktas mažesnis, nors ir sunkiai suvokiamas, apie 50 megatonų galingumas. Tai nereiškė, kad užtaisas buvo „saugus“. Tai reiškė tik tiek, kad net ir branduolinio ginklo kūrėjams teko pripažinti: yra riba, už kurios demonstracija gali virsti nebekontroliuojama katastrofa.

Milžinišką galią teko sąmoningai pristabdyti

Caro bomba buvo kuriama kaip galios demonstracija Šaltojo karo laikais, kai dvi supervalstybės varžėsi ne vien raketomis ar kariuomenėmis, bet ir gebėjimu įbauginti. Pirminė sumanymo versija buvo dar galingesnė – maždaug 100 megatonų. Palyginimui, Hirosimoje panaudotos bombos galia buvo apie 15 kilotonų, todėl skirtumas čia matuojamas ne keliais, o tūkstančiais kartų.

Tačiau tokio bandymo pasekmės kėlė nerimą net tiems, kurie jį rengė. Lėktuvas, turėjęs numesti bombą, būtų turėjęs labai mažai šansų pasprukti nuo sprogimo bangos. Buvo parinktas parašiutas, kad užtaisas lėčiau kristų ir įgula spėtų nutolti, bet tai vis tiek buvo beveik beprotiška rizika: žmonės skrido žinodami, kad jų išsigelbėjimas priklausys nuo minučių ir sėkmės.

Galiausiai dalis konstrukcijos buvo pakeista taip, kad sprogimas būtų silpnesnis ir paliktų mažiau radioaktyviųjų kritulių. Vietoje medžiagų, kurios būtų sukėlusios daug didesnę taršą, panaudotas švinas. Sprogimo galia vis tiek buvo milžiniška, tačiau sprendimas sumažino ilgalaikio užterštumo mastą. Keista apie tai galvoti: vienas baisiausių bandymų žmonijos istorijoje kartu buvo ir sąmoningai „sušvelninta“ jo versija.

Pavojus būtų buvęs ne vien didesnis grybo debesis

Kalbant apie branduolinį sprogimą lengva įsivaizduoti tik ryškią ugnies sferą ir stiklą drebinančią bangą. Tačiau didesnė galia reikštų ne tik platesnę sunaikinimo zoną. Ji reikštų stipresnį šiluminį impulsą, didesnį slėgį ore, pavojų pastatams gerokai toliau nuo epicentro ir, svarbiausia, daugiau radioaktyviųjų dalelių, kurias vėjas galėtų nunešti labai toli.

Atoki bandymo vieta nebuvo pasirinkta atsitiktinai. Tokiam užtaisui nebuvo vietos šalia miesto, karinės bazės ar tankiau gyvenamo regiono. Net ir sprogdinant virš retai apgyvendintos Arkties teritorijos, pasekmės neapsiribojo vien tašku žemėlapyje: smūgio bangos signalai užfiksuoti įvairiose pasaulio vietose, o atmosferos reiškiniai priminė, kad planeta nėra padalyta į visiškai atskiras saugias zonas.

Jeigu būtų pasirinkta visa planuota galia ir konstrukcija, sukelianti daugiau radioaktyviųjų kritulių, rizika būtų augusi ne proporcingai vienam papildomam skaičiui brėžinyje. Branduolinių bandymų atveju žmogus negali tiesiog paspausti mygtuko ir tiksliai sustabdyti pasekmių ties nubrėžta linija. Vėjas, aukštis, oras, techninės klaidos ir medžiagų elgsena gali lemti, kad sprendimas, priimtas uždarame kabinete, paliestų tuos, kurie apie jį nė nenutuokė.

Galingiausias kada nors susprogdintas užtaisas galėjo būti daug pavojingesnisNuotrauka: Pixabay / WikiImages

Vieniems tai buvo pergalės ženklas, kitiems – įspėjimas

Politinei valdžiai toks sprogimas buvo signalas pasauliui: mes galime sukurti tai, ko bijosite. Šaltojo karo logika buvo žiauri ir kartu paprasta – kuo didesnį sunaikinimą gali pažadėti priešui, tuo mažesnė tikimybė, kad jis ryšis pulti. Tačiau paprastam žmogui, gyvenusiam abiejose geležinės uždangos pusėse, tokios žinios dažniausiai reiškė ne saugumą, o dar vieną priežastį nerimauti dėl rytojaus.

Šeimai, auginančiai vaikus, branduolinis ginklas nėra strateginė schema ar skaičius megatonomis. Tai klausimas, ar suaugusieji, turintys valdžią, pajėgs sustoti. Senjorams, atsimenantiems įtampos kupinus praėjusio amžiaus dešimtmečius, tokie bandymai galėjo atrodyti kaip nuolatinis priminimas, kad sprendimai dėl milijonų žmonių likimo kartais priimami labai siaurame rate.

Buvo ir kita pusė – inžinieriai, kariškiai, lakūnai, mokslininkai. Jie dirbo sistemoje, kurioje techninis pasiekimas buvo vertinamas kaip pareiga valstybei, o abejonės dažnai likdavo privačios. Tai nepanaikina atsakomybės, bet padeda suprasti, kodėl tokie projektai apskritai tapo įmanomi: ginklų varžybose kiekviena pusė bijojo atsilikti labiau, nei bijojo to, ką pati kuria.

Skaičius, kuris turėtų ne žavėti, o blaivinti

Šiandien Caro bomba dažnai minima kaip smalsus rekordas: didžiausia, galingiausia, garsiausia. Tokie žodžiai pavojingai primena sporto statistiką, kurioje norisi lyginti rezultatus ir stebėtis mastu. Tačiau branduolinis rekordas nėra pasiekimas, kuriuo verta žavėtis – tai įrodymas, kiek toli žmonija gali nueiti, kai baimę paverčia technologine užduotimi.

Praktiškiausia pamoka čia nėra bandymas įsiminti megatonas ar debesies aukštį. Ji paprastesnė: kai kalbama apie ginklus, žodis „galingesnis“ niekada nereiškia vien geresnis. Jis reiškia daugiau negrįžtamų pasekmių, daugiau žmonių, kurie neturės galimybės pasirinkti, ir mažiau vietos klaidai.

Caro bomba liko praeities simboliu ne todėl, kad buvo išskirtinai efektyvi karine prasme, o todėl, kad parodė patį kraštutinumą. Ji galėjo būti dar pavojingesnė, ir vien tai turėtų skambėti ne kaip kvietimas stebėtis, bet kaip tylus klausimas: ar žmonija visada sugeba sustoti anksčiau, nei savo galią išbando iki galo?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!