Telefonas rankoje ir dar keli įpročiai: kasdieniai veiksmai gali tyliai silpninti atmintį

Telefonas atsiduria rankoje vos tik atsimerkus: patikrinti laiką, žinutes, orų programėlę, dar vieną priminimą. Po kelių minučių jau sunku prisiminti, ko iš tiesų norėjosi paieškoti. Toks momentas daugeliui pažįstamas – ir dažnai jis nurašomas paprastam išsiblaškymui.

Atmintis retai suprastėja per vieną dieną. Dažniau ją po truputį apkrauna gyvenimas, kuriame vienu metu reikia atsakyti į žinutę, klausytis pokalbio, baigti darbus, prisiminti pirkinių sąrašą ir vakare dar „atsijungti“ prie ekrano. Smegenys nėra sugedusios, tačiau jos vis sunkiau gauna progą ramiai užfiksuoti informaciją.

Ne kiekvienas užmaršumas reiškia rimtą sveikatos sutrikimą. Vis dėlto kai vardai, susitarimai ar ką tik išgirsti dalykai pradeda slysti iš galvos dažniau, verta pasižiūrėti ne tik į amžių ar darbo krūvį, bet ir į įpročius, kurie atrodo visai nekalti.

Kai telefonas ne padeda prisiminti, o verčia blaškytis

Telefonas pats savaime atminties „neištrina“. Problema prasideda tada, kai jis nuolat pertraukia dėmesį. Pranešimas, trumpas vaizdo įrašas, naujienų antraštė ar automatinis rankos judesys atrakinti ekraną suskaido mintį į mažus gabalėlius. O tam, kad informacija iš trumpalaikės atminties pereitų į ilgalaikę, reikia bent kelių ramių akimirkų ir susitelkimo.

Žmogus gali perskaityti laišką, linktelėti per pokalbį ar išgirsti gydytojo rekomendaciją, bet jeigu tuo pat metu mintimis jau būna kitame lange, vėliau atrodo, kad informacijos nė nebuvo. Tai nėra tinginystė ar prastas charakteris. Smegenys tiesiog negali vienodai kokybiškai apdoroti kelių dėmesio reikalaujančių užduočių vienu metu – jos greitai persijunginėja ir kiekvieną kartą praranda dalį dėmesio.

Ypač vargina įprotis laikyti telefoną šalia per darbą, valgant ar kalbantis su artimaisiais. Net nepaėmus jo į rankas, vien mintis, kad bet kada gali kažkas parašyti, palieka smegenis budėjimo režime. Kartais daug daugiau duoda ne dar viena atminties lavinimo programėlė, o pusvalandis be ekrano, kai vienu metu daromas vienas dalykas.

Vakaras, kuris prasideda „dar penkiomis minutėmis“

Dažna scena namuose: visi darbai baigti, rytojui drabužiai paruošti, kūnas pavargęs, tačiau miegas vis atidedamas. Telefonas lovoje žada trumpą poilsį – vieną receptą, vieną vaizdo įrašą, dar kelias naujienas. Tik po valandos žmogus supranta, kad akys jau merkiasi, o galvoje sukasi svetima informacija.

Miegas atminčiai nėra tuščias laikas. Poilsio metu smegenys apdoroja per dieną surinktą informaciją, todėl po prastos nakties sunkiau ne tik susikaupti, bet ir prisiminti tai, ką vakar mokėmės ar aptarėme. Viena trumpa naktis nebūtinai sukels didelių bėdų, tačiau nuolatinis miego trūkumas ilgainiui tampa kasdieniu fonu, prie kurio žmogus pripranta.

Skirtingi žmonės tai pajunta nevienodai. Tėvams miegą dažnai išbalansuoja vaikai ir ankstyvi rytai, dirbantieji pamainomis ne visada gali laikytis įprasto režimo, o senjorams miegas gali tapti trapesnis dėl sveikatos ar vaistų. Tačiau ekranas prieš miegą yra vienas iš nedaugelio dalykų, kurį daug kas gali bent iš dalies pakeisti: telefoną palikti toliau nuo lovos, žadintuvui rinktis kitą vietą, o paskutines vakaro minutes skirti tylai ar knygai.

Telefonas rankoje ir dar keli įpročiai: kasdieniai veiksmai gali tyliai silpninti atmintįNuotrauka: Unsplash / kuaileqie RE

Atmintis pavargsta ne tik nuo informacijos

Mažai judėjimo, nereguliarus maistas, per mažai vandens ir nuolatinis skubėjimas gali atrodyti kaip atskiros smulkmenos. Tačiau jos dažnai susideda į vieną savijautą: galva apsunkusi, energijos nėra, o mintis sunku išlaikyti iki galo. Kai organizmas pavargęs, atminčiai taip pat tenka mažiau resursų.

Darbo dieną tai ypač ryšku. Žmogus kelias valandas sėdi prie ekrano, pietus suvalgo skubėdamas arba visai juos praleidžia, kavą renkasi vietoj vandens ir vakare stebisi, kodėl neprisimena, ką ryte žadėjo padaryti. Kartais priežastis slypi ne gebėjime prisiminti, o tame, kad informacija buvo priimta pervargus ir be jokio tikro dėmesio.

Čia svarbi ir kita pusė: ne visi gali lengvai pakeisti darbo ritmą ar iškart pradėti sportuoti. Darbdaviai taip pat prisideda prie problemos, kai nuolatinį pasiekiamumą pateikia kaip normą, o pertraukas – kaip laiko švaistymą. Vis dėlto trumpas pasivaikščiojimas, atsitraukimas nuo stalo, reguliarus valgymas ir vandens stiklinė nėra prabanga – tai paprasti būdai neleisti nuovargiui valdyti visos dienos.

Kada užmaršumas jau prašo ne dar vieno priminimo

Kalendoriaus priminimai ir užrašai gali palengvinti gyvenimą, bet jie neturėtų tapti vieninteliu būdu išlaikyti kasdienybę rankose. Jei užmaršumas ryškiai pasikeitė, pradėjo trukdyti darbui, saugumui, įprastiems buitiniams veiksmams ar kelia nerimą artimiesiems, vien įpročių korekcijos gali nepakakti. Tokiu atveju verta pasitarti su šeimos gydytoju, ypač jei kartu atsiranda stiprus nuovargis, prislėgta nuotaika, miego problemos ar kiti savijautos pokyčiai.

Kasdienėje rutinoje pradėti galima labai mažais žingsniais. Svarbią informaciją verta užsirašyti iškart, pokalbio metu padėti telefoną ekranu žemyn ar kitame kambaryje, o vakare nustatyti aiškią ribą, kada ekranai baigiasi. Ne mažiau naudinga sąmoningai daryti po vieną darbą: valgant neatsakinėti į laiškus, o kalbantis nebandyti kartu skaityti žinučių.

Atmintis nėra vien testas, kurį galima „išlaikyti“ arba „neišlaikyti“. Ji priklauso nuo to, kaip gyvename visą dieną – ar paliekame sau erdvės išgirsti, suprasti ir įsiminti. Telefoną galima laikyti rankoje, tačiau neverta leisti, kad jis visą laiką laikytų mūsų dėmesį.

Dažniausiai žmogus nepamiršta todėl, kad su juo kažkas negrįžtamai negerai. Jis pamiršta todėl, kad jo dienoje per mažai tylos, miego ir nepertraukto dėmesio. Kartais pirmas žingsnis geresnės atminties link prasideda visai paprastai – nuo telefono, palikto ne ant pagalvės, o kitame kambaryje.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!