Pėsčiasis prie perėjos: kada iš tikrųjų privalote sustoti? Šioje vietoje vairuotojai dažnai klysta

Situacija pažįstama iki skausmo. Važiuojate mieste, artėjate prie pėsčiųjų perėjos, o šalia jos stovi žmogus. Gal jis žiūri į telefoną. Gal tiesiog dairosi. Gal atrodo, kad dar nesiryžta eiti. Už jūsų važiuoja kitas automobilis, iš šono spaudžia eismas, mintyse jau skubate į darbą ar namo. Ir štai tas sekundės klausimas: stabdyti ar važiuoti?

Dalis vairuotojų vis dar galvoja labai paprastai: kol pėsčiasis neįžengė į perėją, tol važiuoti galima. Tačiau pagal Lietuvos Kelių eismo taisykles situacija nėra tokia siaura. Ypač nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje vairuotojas turi ne tik reaguoti į jau einantį žmogų, bet ir iš anksto sulėtinti greitį ar sustoti, jeigu pėsčiasis stovi prieš pat važiuojamąją dalį ir laukia galimybės įžengti. Būtent čia ir prasideda daugiausia nesusipratimų, konfliktų, staigių stabdymų ir pavojingų situacijų.

Svarbiausia taisyklė: ne laukite paskutinės akimirkos

Lietuvos KET numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš perėją, kad praleistų pėsčiąjį, kuris jau įžengė, žengia arba stovi prieš pat važiuojamosios dalies kraštą ir laukia galimybės įžengti. Kitaip tariant, pėsčiasis neprivalo jau būti perėjos viduryje, kad vairuotojui atsirastų pareiga elgtis atsargiau.

Čia labai svarbus žodis – „laukia“. Jeigu žmogus stovi prie perėjos, kūnu pasisukęs į kelią, dairosi į automobilius, aiškiai ruošiasi eiti, vairuotojas neturėtų žaisti spėlionių žaidimo. Tokiu atveju saugiausias ir taisyklių dvasią atitinkantis sprendimas – sumažinti greitį taip, kad prireikus būtų galima sustoti, o jeigu akivaizdu, kad žmogus nori pereiti, sustoti ir jį praleisti.

Kita situacija – žmogus stovi prie perėjos, bet akivaizdžiai nekreipia dėmesio į kelią: kalba telefonu nusisukęs nuo važiuojamosios dalies, laukia kito žmogaus, stovi prie stotelės ar tiesiog būna šalia perėjos, bet neketina jos kirsti. Tokiais atvejais vairuotojas neprivalo automatiškai sustoti kiekvieną kartą, kai šalia perėjos yra žmogus. Tačiau privalo artėti atsargiai, nes ketinimas gali pasikeisti per sekundę. Pėsčiasis gali pakelti galvą, žengti į priekį, o vairuotojui tada jau nebeliks vietos klaidai.

Pavojingiausia klaida – važiuoti, kai kitas automobilis sustojo

Viena pavojingiausių situacijų Lietuvos keliuose įvyksta tada, kai vienoje eismo juostoje automobilis prieš perėją sustoja, o kita juosta važiuojantis vairuotojas nusprendžia pralėkti toliau. Iš vairuotojo vietos gali atrodyti, kad nieko nėra. Bet būtent už sustojusio automobilio dažnai ir slepiasi pėsčiasis.

KET čia labai aiškios: jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas taip pat privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu priekyje važiuojanti transporto priemonė prieš perėją ne sustojo, o tik sulėtino, kitas vairuotojas taip pat turi sulėtinti arba sustoti, kol įsitikins, kad perėja saugi.

Tai nėra mandagumo klausimas. Tai viena tų taisyklių, kurios parašytos po realių nelaimių. Pėsčiasis, ypač vaikas, senjoras ar žmogus su gaubtu lietuje, gali būti beveik nematomas, kol neišeina iš už automobilio. O tada stabdyti dažnai būna per vėlu. Todėl jeigu matote, kad prie perėjos viena mašina sustojo ar ryškiai lėtina, nereikia spėlioti, ar ji „tiesiog ieško adreso“. Prie perėjos toks signalas reiškia viena – ruoškis sustoti.

Vairuotojas praleidžia žmones per perėją

Ar galima važiuoti, jei pėsčiasis jau kitoje kelio pusėje?

Čia taip pat dažnai kyla ginčų. Vairuotojai klausia: jeigu pėsčiasis eina per perėją, bet dar yra kitoje važiuojamosios dalies pusėje, ar man būtina sustoti? Atsakymas priklauso nuo kelio ir eismo juostų. KET formuluotė kalba apie pėsčiuosius, įžengusius į vairuotojo važiavimo krypties eismo juostą, žengiančius arba stovinčius prieš pat ją, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – apie pėsčiuosius, esančius bet kurioje perėjos eismo juostoje.

Praktiškai tai reiškia, kad dvipusio eismo kelyje su viena juosta kiekviena kryptimi vairuotojas turi būti itin atsargus net tada, kai pėsčiasis dar tik pradėjo eiti iš priešingos pusės. Jei žmogus jau yra perėjoje, jis gali netrukus atsidurti jūsų trajektorijoje, o staigus „praslydimas“ prieš jį gali būti vertinamas kaip pavojinga situacija.

Didesniuose keliuose su keliomis juostomis vis tiek galioja sveikas protas ir pareiga nesukelti pavojaus. Net jei teoriškai pėsčiasis dar nėra jūsų eismo juostoje, perėjoje jis juda, o vairuotojas privalo numatyti situaciją. Būtent todėl prie perėjų negalima artėti taip, lyg tai būtų paprastas kelio ruožas. Perėja visada yra vieta, kur bet kurią sekundę eismas gali sustoti.

Reguliuojama perėja taip pat nėra „važiuoju ir viskas“

Kai perėjoje yra šviesoforas, daugeliui atrodo, kad viskas paprasta: žalia vairuotojui – važiuoju, raudona – stoviu. Tačiau ir čia yra svarbi detalė. Jeigu pėsčiasis pradėjo eiti per perėją dar degant jam leidžiamam signalui, vairuotojas privalo jam duoti kelią net tada, kai vairuotojui jau užsidegė žalia.

Tai dažnai matome sankryžose: pėstysis nespėjo pereiti, ypač jeigu tai vyresnis žmogus, vaikas, žmogus su vežimėliu ar riboto judumo asmuo. Tokiu atveju vairuotojo žalia šviesa nėra leidimas spausti per sankryžą taip, lyg žmogaus ten nebūtų. Pirmiausia turi būti saugu.

Tas pats galioja sukant į dešinę ar į kairę. Sukdamas sankryžoje vairuotojas privalo praleisti pėsčiuosius, kertančius važiuojamąją dalį, į kurią jis suka. Tai viena dažniausių konfliktinių vietų miestuose: vairuotojas žiūri į automobilius, laukia tarpo, pradeda sukti ir per vėlai pamato žmogų perėjoje.

Ką turėtų prisiminti pats pėsčiasis?

Nors šis tekstas pirmiausia apie vairuotojus, pėstysis irgi neturi elgtis taip, lyg perėja būtų nematomas skydas. KET reikalauja, kad pėstysis prieš žengdamas į važiuojamąją dalį įvertintų atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį. Paprastai tariant, net turint pirmenybę negalima šokti į kelią neįsitikinus, kad vairuotojas jus mato ir spės sustoti.

Ypač pavojinga eiti per perėją įbedus akis į telefoną, su ausinėmis, tamsiu paros metu ar per lietų, kai matomumas blogas. Vairuotojas turi pareigą sulėtinti ir praleisti, bet pėsčiasis taip pat turi pareigą saugoti save. Realus kelias nėra teorijos egzaminas – čia klaidos dažnai baigiasi ne bauda, o sužalojimais.

Todėl geriausias elgesys labai paprastas: prieš eidami per perėją sustokite, pažiūrėkite į abi puses, įsitikinkite, kad automobiliai lėtina arba sustojo, ir tik tada eikite. Jei viena juosta automobilis sustojo, nepulkite aklai į kitą – pažiūrėkite, ar antroje juostoje vairuotojas taip pat jus mato.

Kelios sekundės gali išgelbėti gyvybę

Perėja yra ta vieta, kur vairuotojas neturėtų galvoti tik apie savo teisumą. Klausimas „ar aš privalėjau sustoti?“ dažnai kyla jau po konflikto arba nelaimės. Geresnis klausimas būtų kitas: „ar aš galėjau sustoti saugiai ir išvengti rizikos?“ Dažniausiai atsakymas būna taip.

Jeigu pėsčiasis jau yra perėjoje – sustokite. Jeigu jis aiškiai ruošiasi į ją žengti – sulėtinkite ir būkite pasiruošę sustoti. Jeigu prie perėjos sustojo ar sulėtino automobilis kitoje juostoje – sustokite arba bent jau lėtinkite taip, kad galėtumėte visiškai sustabdyti automobilį. Jeigu matomumas prastas, tamsu, lyja ar perėją užstoja kitos transporto priemonės – elkitės dar atsargiau.

Vairuotojui tai kainuoja kelias sekundes. Pėsčiajam tos kelios sekundės gali reikšti gyvenimą. Ir būtent todėl prie pėsčiųjų perėjos geriau vieną kartą sustoti „per anksti“, negu vieną kartą suprasti, kad sustoti reikėjo jau vakar.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!