Po vakarienės norisi sėsti ant sofos: dvi minutės judėjimo gali sušvelninti cukraus šuolį

Vakarienė baigta, indai sukrauti į kriauklę, o kūnas tarsi pats žino kelią iki sofos. Po darbo dienos norisi užsikloti pledu, įsijungti serialą ir bent pusvalandį niekur nebejudėti. Ypač tada, kai lėkštėje buvo bulvių, ryžių, makaronų ar desertas prie kavos.

Tačiau būtent tos pirmos minutės po valgio gali turėti daugiau reikšmės, nei atrodo. Nebūtina rengtis sportinei treniruotei, eiti bėgti ar kaltinti savęs dėl suvalgytos vakarienės. Kartais pakanka vos dviejų minučių ramaus judėjimo, kad organizmas maistą „sutiktų“ švelniau.

Kalba eina ne apie stebuklingą triuką, kuris panaikina gausaus valgio pasekmes. Tai paprastas įprotis, galintis padėti sušvelninti gliukozės, dažnai vadinamos cukrumi kraujyje, pakilimą po valgio. O svarbiausia – jis įmanomas net tada, kai energijos po vakarienės beveik nelieka.

Sofa vilioja, bet kūnas dar dirba

Pavalgius virškinimo sistema pradeda intensyvų darbą. Angliavandeniai iš maisto suskaidomi į gliukozę, ji patenka į kraują, o organizmas turi ją panaudoti arba sukaupti. Kai po vakarienės žmogus iškart ilgam sustingsta, raumenys į šį procesą įsitraukia mažiau.

Net trumpas judesys raumenims duoda darbą: jiems reikia energijos, todėl jie gali aktyviau naudoti kraujyje esančią gliukozę. Dėl to jos pakilimas po valgio kai kuriems žmonėms gali būti ne toks staigus. Tai ypač aktualu tiems, kurie turi sutrikusią gliukozės toleranciją, serga diabetu ar tiesiog pastebi, kad po sočios vakarienės apima mieguistumas, sunkumas ir noras nieko nebedaryti.

Žmogus dažnai pyksta ne dėl paties patarimo pajudėti, o dėl jo skambesio. Po ilgos dienos frazė „eik sportuoti“ gali atrodyti kaip dar viena pareiga. Todėl dviejų minučių idėja veikia kitaip: nereikia tapti sportišku žmogumi, nereikia prakaituoti ir nereikia aukoti vakaro poilsio.

Dvi minutės nėra treniruotė, tačiau tai jau signalas organizmui

Pradėti galima tiesiog nuo pasivaikščiojimo po namus. Kol verda arbata, galima kelis kartus ramiai pereiti per kambarį, nueiti iki lango, susitvarkyti virtuvės stalviršį ar užlipti ir nulipti laiptais, jei jie yra po ranka. Judėjimas neturi būti įspūdingas – svarbiau, kad jis nebūtų visiškas nejudrumas.

Vienam žmogui maloniausia bus dvi minutes pasivaikščioti lauke aplink namą, kitam – pajudėti virtuvėje. Galima atlikti kelis lėtus pritūpimus atsiremiant į kėdę, pakilnoti kulnus, ramiai pamankštinti rankas ir pečius. Jei sąnarius skauda, svaigsta galva ar gydytojas yra nurodęs riboti fizinį krūvį, saugiausias pasirinkimas dažniausiai yra lėtas ėjimas arba individualiai aptartas judėjimas.

Geriausiai šis įprotis prigyja tada, kai jis pririšamas prie jau esamo vakaro veiksmo. Pavyzdžiui, pavalgius pirmiausia dvi minutes susitvarkoma virtuvėje, o tik tada sėdama ant sofos. Šeimoje galima kartu apeiti ratą aplink namą, o vienam gyvenančiam žmogui – bent nueiti iki pašto dėžutės ar laiptinės galo. Trumpas laikas mažina pasipriešinimą: sau lengviau pasakyti „tik dvi minutės“, nei pažadėti pusvalandžio pasivaikščiojimą.

Po vakarienės norisi sėsti ant sofos: dvi minutės judėjimo gali sušvelninti cukraus šuolįNuotrauka: Pexels / MART PRODUCTION

Skirtingiems žmonėms tas pats vakaras atrodo nevienodai

Tėvams su mažais vaikais vakarinis pasivaikščiojimas kartais skamba kaip neįgyvendinama prabanga. Tačiau ir čia judėjimas gali vykti tarp kasdienių darbų: surinkti žaislus nuo grindų, nueiti kartu nusiplauti rankų, palydėti vaiką iki kito kambario. Tai ne sporto programa, bet po valgio kūnas nelieka visiškai sustingęs.

Vyresniam žmogui, kuriam sunkiau vaikščioti arba kuris bijo prarasti pusiausvyrą, nereikia vytis jaunesnių šeimos narių tempo. Jam gali pakakti saugiai atsistoti nuo kėdės kelis kartus, pasivaikščioti koridoriumi įsikibus į patikimą atramą ar atlikti gydytojo ar kineziterapeuto rekomenduotus pratimus. Svarbiausia, kad bandymas pagerinti savijautą nevirstų kritimo rizika.

Dirbantiems sėdimą darbą ši maža pauzė gali būti ypač vertinga psichologiškai. Žmogus, visą dieną praleidęs prie ekrano, vakare jaučiasi pavargęs, nors kūnas faktiškai mažai judėjo. Dvi minutės po vakarienės nekompensuos visos dienos nejudrumo, bet gali tapti pirmu aiškiu ženklu sau pačiam: poilsis nereiškia visiško sustingimo.

Ne kiekvieną cukraus šuolį galima „išvaikščioti“

Būtų klaida manyti, kad trumpas pasivaikščiojimas leidžia nekreipti dėmesio į vakarienės sudėtį. Didelės porcijos, daug saldžių gėrimų, desertų ar greitai pasisavinamų angliavandenių organizmui vis tiek bus didesnis išbandymas. Judėjimas po valgio yra pagalba, o ne leidimas kas vakarą persivalgyti.

Žmonėms, vartojantiems insuliną ar gliukozės kiekį mažinančius vaistus, fizinis aktyvumas gali veikti cukraus kiekį kraujyje stipriau. Jei pasitaiko silpnumas, drebulys, prakaitavimas, galvos svaigimas ar kiti neįprasti pojūčiai, nereikėtų jų nurašyti vien nuovargiui. Tokiais atvejais savo judėjimo laiką ir intensyvumą verta aptarti su gydytoju ar diabeto priežiūros specialistu.

Verslas ir sveikatos patarimai dažnai žmonėms pateikia du kraštutinumus: arba tobulą mitybą, arba intensyvų sportą. Tačiau kasdienybėje veikia ne tobuli planai, o maži sprendimai, kuriuos galima pakartoti rytoj. Vakarienė, dvi minutės judėjimo ir tik tada sofa – tai daug realesnė formulė nei pažadas nuo pirmadienio gyventi be priekaištų.

Kūnui po vakarienės nereikia bausmės už suvalgytą maistą. Jam dažnai užtenka trumpo priminimo, kad raumenys dar čia pat ir gali padėti atlikti savo darbą. Sofa niekur nedings, bet dvi minutės prieš ją gali tapti mažyčiu įpročiu, kuris ilgainiui jaučiasi ne kaip pareiga, o kaip rūpestis savimi.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!