1905 metais pastatė milžinišką namą iš beveik 2 metrų storio rąstų

Įsivaizduokite pastatą, kurio medinės kolonos tokios storos, kad net keli žmonės, susikibę rankomis, vargiai galėtų jas apkabinti. Jo viduje jautiesi ne kaip įprastame name, o tarsi stovėtum tarp milžiniškų medžių senoviniame miške. Būtent toks neįtikėtinas statinys daugiau nei prieš 120 metų iškilo Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1905 metais pastatytas medinis milžinas buvo reklamuojamas kaip didžiausia pasaulyje rąstinė trobelė, nors iš tikrųjų savo dydžiu labiau priminė rūmus ar didžiulę katedrą. Dar labiau stebina tai, kad šį neįprastą pastatą žmonės sugebėjo pastatyti vos per aštuonis mėnesius.

Šiandien tokį statinį tikriausiai fotografuotų tūkstančiai turistų, o jo statybos būtų laikomos išskirtiniu inžineriniu projektu. Tačiau praėjusio amžiaus pradžioje jis turėjo visai kitą paskirtį – parodyti pasauliui, kokie milžiniški medžiai auga Amerikos šiaurės vakaruose ir kokias galimybes suteikia šio regiono miškai.

Pastatas stovėjo Portlande, Oregono valstijoje, ir buvo pavadintas Miškininkystės pastatu (Forestry Building). Jo istorija prasidėjo 1905 metų Lewiso ir Clarko šimtmečio parodoje, tačiau tuo nesibaigė. Beveik šešis dešimtmečius statinys traukė lankytojus ir tapo miesto įžymybe, kol vieną vasaros dieną viskas pasikeitė.

Rąstai buvo beveik dviejų metrų skersmens – šiandien tokius sunku net įsivaizduoti

Didžiausią įspūdį lankytojams kėlė ne puošnios sienos ar sudėtingos dekoracijos, o paprasčiausi medžių kamienai. Tiesa, vadinti juos paprastais būtų sunku. Kai kurių statybai panaudotų kamienų skersmuo siekė maždaug 1,8 metro, o ilgis – apie 16,5 metro. Tokie medžiai buvo tokie masyvūs, kad greta jų stovintys žmonės istorinėse fotografijose atrodo neįtikėtinai maži.

Didžioji dalis medienos buvo gauta iš Oregono miškuose augusių didžiulių didžiųjų pocūgių, dažnai vadinamų Duglaso eglėmis. Šie Šiaurės Amerikos medžiai gali užaugti įspūdingo aukščio ir storio, todėl buvo puiki medžiaga statiniui, turėjusiam parodyti regiono gamtos turtus.

Tačiau gauti tokius rąstus buvo tik pusė darbo. Reikėjo juos iškirsti, atsargiai nugabenti iki statybvietės ir pastatyti į numatytas vietas. Kai kuriems kamienams transportuoti buvo pasitelktas vanduo – juos buvo galima plukdyti, taip išvengiant dalies sunkumų gabenant milžinišką svorį sausuma.

Dar viena neįprasta detalė – statybininkai stengėsi išsaugoti natūralią medžių žievę. Kolonos neturėjo atrodyti kaip įprasta apdirbta statybinė mediena. Siekta, kad žmonės matytų tikrus kamienus, jų nelygumus, raštus ir įspūdingą dydį. Būtent todėl pastato vidus priminė ne tradicinę salę, o mišką, virš kurio iškilo didžiulis stogas.

Beveik 63 metrų ilgio pastatas iškilo vos per aštuonis mėnesius

Pagal išlikusius istorinius duomenis, Miškininkystės pastatas buvo maždaug 62,8 metro ilgio, 31,1 metro pločio ir beveik 22 metrų aukščio. Jo užstatytas plotas siekė apie 1 950 kvadratinių metrų. Tai gerokai daugiau nei daugelio šiuolaikinių privačių namų plotas, o aukštis prilygo maždaug septynių aukštų pastatui.

Darbus pradėta vykdyti 1904 metų liepą, o jau 1905 metų kovo 8 dieną statinys buvo užbaigtas. Tokiam milžiniškam mediniam pastatui aštuoni mėnesiai – stebėtinai trumpas laikas, ypač turint omenyje to meto statybos techniką.

Projektas siejamas su architektu Ionu Lewisu, o vienas svarbiausių žmonių, padėjusių gauti statybai reikalingą medieną, buvo Oregono verslininkas Simonas Bensonas.

Pastato viduje driekėsi erdvi salė su masyvių kamienų eilėmis, aukštomis lubomis ir medinėmis galerijomis. Lankytojai galėjo vaikščioti tarp kolonų, apžiūrėti miškininkystės ekspozicijas ir savo akimis įsitikinti, kokius gamtos išteklius turėjo regionas.

Dėl neįprasto dydžio ir išvaizdos statinys netgi pramintas „Miško katedra“. Šis pavadinimas gana taiklus – žvelgiant į senas nuotraukas nesunku suprasti, kodėl žmonėms atrodė, kad jie pateko į milžinišką medinę šventovę.

Vis dėlto pasakojimas apie didžiausią pasaulio rąstinę trobelę turi vieną svarbų niuansą. Taip pastatą vadino ir reklamavo to meto parodos organizatoriai, tačiau tai nėra tas pats, kas pagal šiuolaikinius kriterijus oficialiai patvirtintas pasaulio rekordas. Jau tuo metu JAV stovėjo ir kitų milžiniškų iš rąstų pastatytų statinių, tarp jų garsusis „Old Faithful Inn“ viešbutis Jeloustouno nacionaliniame parke.

Pastatas išgyveno dešimtmečius, tačiau viena problema niekur nedingo

Pasibaigus 1905 metų parodai, Miškininkystės pastatas nebuvo išardytas. Jį įsigijo Portlando miestas, nusprendęs išsaugoti neįprastą statinį kaip vietos istorijos ir medienos pramonės simbolį.

Bėgant metams pastate ir toliau buvo organizuojamos parodos, pristatoma miškininkystė, pasakojama apie medienos apdirbimą ir regiono gamtą. Tačiau didžiulis medinis statinys turėjo ir rimtų trūkumų. Jam reikėjo nuolatinės priežiūros, o senstant konstrukcijoms atsirasdavo vis daugiau problemų.

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje net buvo svarstoma pastatą pašalinti, tačiau galiausiai nuspręsta jį išsaugoti. Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, surinkus lėšų atlikti restauravimo darbai. Statinys buvo atnaujintas prieš 1959 metais vykusį Oregono valstijos šimtmečio minėjimą.

Atrodė, kad istorinis pastatas galės stovėti dar daug metų. Tačiau 1964 metų rugpjūčio 17 dieną įvyko nelaimė, sunaikinusi vieną iš įspūdingiausių to laikotarpio medinių statinių.

Pastate kilo didžiulis gaisras. Istoriniuose aprašymuose kaip tikėtina jo priežastis minima sena elektros instaliacija. Ugnis sparčiai plito medinėmis konstrukcijomis, o didžiulė salė, kadaise kėlusi lankytojų susižavėjimą, virto liepsnojančiu pastatu. Gaisro mastas buvo toks didelis, kad Miškininkystės pastato išgelbėti nepavyko.

Kartu su juo buvo sunaikintos ir viduje saugotos ekspozicijos. Beveik šešis dešimtmečius išstovėjęs statinys išnyko per vieną dieną.

Kodėl tokio pastato šiandien greičiausiai niekas nebestatytų?

Žvelgiant į šią istoriją, kyla natūralus klausimas: jeigu prieš 120 metų žmonės galėjo pastatyti tokį medinį milžiną, kodėl šiandien nematome daugiau panašių pastatų?

Viena pagrindinių priežasčių – medienos kilmė. Miškininkystės pastatui buvo naudojami itin dideli, senuose miškuose augę medžių kamienai. Tokie medžiai formuojasi šimtmečius, o jų iškirtimas šiandien keltų rimtų aplinkosaugos klausimų.

Be to, šiuolaikinėje statyboje dažniau naudojama inžinerinė mediena – klijuotos sijos, medinės plokštės ir kitos konstrukcijos, leidžiančios statyti didelius pastatus nenaudojant ištisų milžiniškų kamienų. Tokios medžiagos lengviau pritaikomos projektams, o jų technines savybes galima tiksliau apskaičiuoti.

Tačiau Portlando pastatas iki šiol išlieka išskirtiniu istoriniu pavyzdžiu. Jis parodė ne tik tai, kokių matmenų medžiai kadaise augo Šiaurės Amerikos miškuose, bet ir kokius ambicingus statybos projektus žmonės galėjo įgyvendinti turėdami gerokai mažiau šiuolaikinių technologijų.

Nors originalus pastatas sudegė, jo idėja visiškai neišnyko. Po gaisro Portlande pradėta kurti nauja švietimo apie miškus erdvė, o 1971 metais Vašingtono parke atidarytas Pasaulio miškininkystės centras, tęsiantis ankstesnio statinio misiją.

Šiandien iš milžiniškos 1905 metų rąstinės trobelės liko tik istorinės nuotraukos ir pasakojimai. Tačiau jos istorija iki šiol stebina – beveik dviejų metrų skersmens kamienai, tūkstančiai kvadratinių metrų ploto ir vos aštuonių mėnesių statybos laikotarpis. Tai priminimas apie laikus, kai žmonės statė ne tik tam, kad pastatas atliktų savo funkciją, bet ir tam, kad kiekvienas jį pamatęs suprastų, kokia įspūdinga gali būti gamta.