Ant nuosavo namo įsirengėte vaizdo kamerą? Viena nepastebėta detalė gali baigtis bauda – įstatymai aiškūs

Nuosavas namas, aptvertas kiemas ir ant sienos pritvirtinta vaizdo kamera. Atrodytų, viskas paprasta – juk žmogus turi teisę saugoti savo turtą, automobilį ar šeimos ramybę. Tačiau Lietuvoje galiojantys teisės aktai numato svarbią išimtį, apie kurią daugelis namų savininkų net nesusimąsto. Pasirodo, net savo sklype įrengta kamera tam tikrais atvejais gali pažeisti įstatymus, o vien užrašo „Teritorija stebima vaizdo kameromis“ gali visiškai nepakakti. Dėl neteisėto filmavimo gresia ne tik reikalavimas pakeisti kameros kryptį ar ištrinti įrašus, bet ir administracinė bauda.

Šis klausimas ypač aktualus individualių namų kvartaluose, kur sklypai nedideli, kaimynų langai arti vienas kito, o kameros dažnai nukreipiamos į vartus, gatvę ar bendrą įvažiavimą. Daugelis savininkų įsitikinę, kad jeigu kamera pritvirtinta prie jų nuosavo namo, niekas negali nurodinėti, ką ja filmuoti. Tačiau Lietuvos teismų praktika rodo visai ką kita. 2026 metų liepą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo bylą, kuri turėtų sudominti kiekvieną vaizdo stebėjimo sistemą turintį gyventoją.

Net nuosavas sklypas ne visada suteikia teisę filmuoti viską

Ginčas kilo dėl privačiame žemės sklype įrengtos kameros. Jos savininkas filmavo savo teritoriją, tačiau į vaizdo lauką pateko ir žemės dalis, kuriai buvo nustatytas servitutas. Tai reiškia, kad nors žemė priklausė vienam savininkui, ja teisėtai galėjo naudotis ir kitas žmogus.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) buvo nurodžiusi nutraukti tokį stebėjimą, pakeisti kameros matymo kampą arba naudoti specialius vaizdo filtrus, kurie paslėptų servitutinę teritoriją. Taip pat buvo pareikalauta sunaikinti atitinkama kamera padarytus įrašus.

Bylą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė svarbų principą: vien tai, kad teritorija priklauso jums, dar nereiškia, jog galite be apribojimų stebėti visus joje besilankančius žmones. Svarbu įvertinti, kas turi teisę naudotis filmuojama teritorija, ar žmones galima atpažinti ir ar toks stebėjimas tikrai būtinas.

Tai ypač aktualu tiems, kurių namai turi bendrus įvažiavimus, servitutinius keliukus ar pravažiavimus, kuriais naudojasi kaimynai. Jeigu kamera nuolat fiksuoja kito žmogaus judėjimą, vien argumentas „čia mano žemė“ nebūtinai apsaugos nuo atsakomybės.

Ši byla išnagrinėta 2026 metais, jos numeris – eA-413-789/2026. Todėl kalbama ne apie teorinius perspėjimus, o apie realią Lietuvos teismų praktiką.

Kada kamera jūsų kieme teisėta, o kada jau būtinas įspėjamasis ženklas?

Pagrindinis teisės aktas, kurį būtina žinoti, yra Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR). Jo 2 straipsnio 2 dalies c punkte numatyta vadinamoji asmeninės arba namų ūkio veiklos išimtis. Paprastai tariant, jeigu žmogus savo asmeniniais tikslais filmuoja tik uždarą nuosavą kiemą, kuriuo naudojasi jis ir jo šeima, BDAR reikalavimai tokiam filmavimui paprastai netaikomi.

Pavyzdžiui, prie namo įrengėte kamerą, nukreiptą į savo automobilį, garažo vartus ir privačią teritoriją. Ji nefiksuoja kaimyno kiemo, langų, gatvės ar kitų viešųjų erdvių. Tokiu atveju, jeigu filmavimas iš tiesų yra išimtinai asmeninis, pagal BDAR neprivalote kabinti informacinės lentelės vien dėl to, kad turite kamerą.

Tačiau situacija keičiasi, kai kamera pradeda filmuoti už jūsų privačios erdvės ribų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2014 metais byloje C-212/13 išaiškino, kad nuolatinis vaizdo stebėjimas, apimantis net dalį viešosios erdvės, nebegali būti laikomas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla. Tokiu atveju atsiranda pareiga laikytis BDAR.

Tai nereiškia, kad vos į kameros matymo lauką patekus nedidelei gatvės daliai automatiškai skiriama bauda. Tačiau savininkas jau turi turėti teisėtą asmens duomenų tvarkymo pagrindą, pagrįsti filmavimo būtinumą, laikytis proporcingumo ir informuoti filmuojamus žmones.

Pagal BDAR 13 straipsnį, kai jis taikomas, asmenys turi būti tinkamai informuoti apie jų duomenų rinkimą. Praktikoje tam paprastai naudojama aiškiai matoma informacinė lentelė, kurią žmogus galėtų pastebėti dar prieš patekdamas į stebimą teritoriją.

Svarbu tai, kad vien kameros simbolio ar užrašo „Vykdomas vaizdo stebėjimas“ ne visada pakanka. Turi būti aišku, kas vykdo stebėjimą, kokiu tikslu jis atliekamas ir kur galima gauti išsamesnę informaciją apie duomenų tvarkymą. Papildomai turi būti prieinama informacija apie teisinį pagrindą, įrašų saugojimo terminą, asmenų teises ir kitus BDAR reikalaujamus duomenis.

Tačiau nepamirškite: net ir tinkamai įrengtas įspėjamasis ženklas nesuteikia teisės be pagrindo filmuoti kaimyno kiemo, langų ar visos gatvės. Ženklas yra informavimo priemonė, o ne leidimas stebėti viską aplinkui.

Kaimyno namo kameraNuotrauka: Sukurta DI

Kiek laiko galima saugoti įrašus ir ar reikia kaimyno sutikimo?

Dar viena dažna klaida – įrašų saugojimas neribotą laiką. Šiuolaikinės kameros gali filmuoti ištisą parą, o įrašus automatiškai kaupti debesijos saugyklose ar atminties kortelėse. Kai kurie gyventojai net nežino, kiek mėnesių jų įranga saugo užfiksuotus vaizdus.

Jeigu filmavimui taikomas BDAR, įrašai negali būti saugomi ilgiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Europos duomenų apsaugos valdybos gairėse nurodoma, kad daugeliu įprastų turto apsaugos atvejų kelių dienų gali pakakti, o ilgiau nei 72 valandas saugomų įrašų būtinybę reikia ypač gerai pagrįsti. Tačiau tai nėra visiems nustatytas griežtas trijų parų terminas – konkretus laikotarpis priklauso nuo aplinkybių.

Pavyzdžiui, jeigu per savaitgalį buvo apgadintas automobilis ir įrašas reikalingas policijai, jį galima išsaugoti ilgiau, jei tam yra teisėtas pagrindas. Tačiau vien noras turėti kelių mėnesių kaimynų judėjimo archyvą vargu ar būtų pakankamas pateisinimas.

O ar būtina gauti visų kaimynų sutikimus? Nebūtinai. Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktą vaizdo stebėjimas tam tikrais atvejais gali būti grindžiamas teisėtu interesu, pavyzdžiui, būtinybe apsaugoti turtą nuo vagysčių ar vandalizmo. Tačiau tuomet reikia įvertinti, ar jūsų interesas svarbesnis už filmuojamų žmonių privatumą ir ar apsaugos tikslo negalima pasiekti mažiau juos stebint.

Be to, Lietuvos civilinio kodekso 2.23 straipsnis saugo žmogaus privatų gyvenimą ir numato, kad neteisėtas asmens stebėjimas gali būti laikomas privatumo pažeidimu. Todėl kaimyno terasos, kiemo, miegamojo langų ar kitų privačių vietų nuolatinis filmavimas gali sukelti teisinių problemų net tada, kai kaimynai gyvena visai šalia.

Ypač atsargiai reikėtų naudoti kameras su garso įrašymo funkcija. Jeigu jūsų tikslas – stebėti įvažiavimą ar automobilį, nuolat įrašinėti aplinkinių pokalbius paprastai nėra būtina. Dėl to mikrofoną daugeliu atvejų saugiau išjungti.

Ką padaryti šiandien, kad dėl kameros nekiltų problemų?

Jeigu ant jūsų namo jau įrengta vaizdo stebėjimo kamera, pirmiausia atsidarykite jos programėlę ir pažiūrėkite, ką ji iš tikrųjų mato. Ne tai, ką manote filmuojantys, o visą ekrane matomą teritoriją. Kartais užtenka vos kelių laipsnių kameros pasukimo, kad į vaizdą patektų kaimyno langai, terasa ar viešasis šaligatvis.

Jeigu pastebite, kad filmuojama daugiau, nei reikia jūsų turtui apsaugoti, pakeiskite kameros kampą. Daugelis šiuolaikinių sistemų taip pat turi privatumo zonų funkciją, leidžiančią užmaskuoti tam tikras vaizdo dalis. Svarbu įsitikinti, kad pasirinktos zonos iš tiesų nefiksuojamos ir nesaugomos įrašuose, o ne tik paslepiamos jūsų telefono ekrane.

Tada patikrinkite įrašų saugojimo nustatymus. Jeigu taikomas BDAR, pasirinkite pagrįstą terminą ir nustatykite automatinį senų įrašų ištrynimą. Apsaugokite prieigą prie sistemos stipriu slaptažodžiu, įjunkite dviejų veiksnių autentifikavimą, jeigu jis siūlomas, ir nesidalykite prisijungimo duomenimis su pašaliniais žmonėmis.

Jeigu kamera filmuoja teritoriją už jūsų privačios erdvės ribų ir toks filmavimas yra teisėtai pagrįstas, pasirūpinkite tinkamu žmonių informavimu. Matomoje vietoje turi būti informacija apie vaizdo stebėjimą, jo tikslą, duomenų valdytoją ir galimybę susipažinti su išsamesnėmis sąlygomis.

Dar vienas svarbus patarimas – neskubėkite įrašų skelbti „Facebook“ ar kitose socialinių tinklų grupėse. Net jeigu kamera užfiksavo įtartiną žmogų, viešas jo atvaizdo platinimas gali sukelti papildomų teisinių klausimų. Jeigu įrašas susijęs su vagyste, turto sugadinimu ar kitu galimu teisės pažeidimu, saugiausia jį perduoti policijai.

O kas nutiks nesilaikant reikalavimų? Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija gali ne tik pareikalauti pakeisti kameros filmavimo kryptį ar ištrinti neteisėtai sukauptus įrašus, bet ir skirti piniginę baudą. Lietuvoje jau užfiksuotas atvejis, kai privačios sodybos savininkui, kurio kameros stebėjo bendro naudojimo teritorijas ir svetimą kiemą, buvo skirta 400 eurų bauda.

Tiesa, ji skirta už nebendradarbiavimą su inspekcija ir jos nurodymų nevykdymą. Pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą už sunkiausius pažeidimus teoriškai numatytos baudos iki 20 mln. eurų, tačiau tai nėra įprasta sankcija gyventojams. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir aplinkybes. Todėl netinkamai nukreipta kamera nebūtinai iš karto užtrauks baudą, tačiau ignoruoti gautų įspėjimų tikrai neverta.

Svarbiausia taisyklė labai paprasta: nuosavo namo savininkas turi teisę saugoti savo turtą, tačiau ši teisė nėra neribota. Jeigu kamera stebi tik jūsų privačią erdvę asmeniniais tikslais, BDAR pareigų paprastai neatsiranda. Tačiau jei į jos lauką patenka gatvė, kaimynų teritorija ar kitų žmonių naudojamas pravažiavimas, būtina įvertinti papildomus reikalavimus.

Kartais tam, kad išvengtumėte rimtų problemų, nereikia nei brangios naujos kameros, nei sudėtingų dokumentų. Pakanka tinkamai sureguliuoti esamą įrangą ir įsitikinti, kad ji filmuoja tik tai, ką iš tiesų būtina matyti.