Kaimynė laiptinėje paliko kamerą „dėl saugumo“: vilnietė pasijuto stebima savo pačios namuose

Vilnietė Rasa iš daugiabučio Žirmūnuose pirmiausia pastebėjo ne pačią kamerą, o keistai pasikeitusį jausmą laiptinėje. Grįždama po darbo ji įprastai atrakino laiptinės duris, užlipo į trečią aukštą ir jau siekė raktų nuo buto, kai pamatė ant palangės padėtą mažą juodą įrenginį. Kamera buvo nukreipta į koridorių – kaip tik ten, kur gyventojai praeina prie savo durų.

Šalia buvo priklijuotas lapelis: „Dėl visų saugumo. Prašome neliesti.“

Iš pirmo žvilgsnio viskas skambėjo nekaltai. Name neseniai buvo dingęs vaiko paspirtukas, kažkas prie šiukšlių paliko seną klozetą, o vieną vakarą pirmo aukšto gyventojai skundėsi, kad laiptinėje sukiojosi nepažįstamas vyras. Tačiau Rasa tą akimirką pajuto ne saugumą, o nejaukumą. Ji suprato, kad nuo šiol kažkas galbūt mato, kada ji išeina į darbą, kada grįžta, kas pas ją ateina ir kiek laiko svečiai užsibūna.

„Juk čia dėl mūsų visų“

Kamera, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė kaimynei iš antro aukšto. Moteris sakė ją pastačiusi tik laikinai, nes „namo administratorius nieko nedaro“, o gyventojams reikia saugumo. Pasak jos, kamera esą nefiksuoja nieko blogo – tik bendrą laiptinės vaizdą.

Tačiau kitiems gyventojams toks paaiškinimas nebuvo pakankamas. Viena jauna mama pasakė, kad nenori, jog būtų filmuojama, kada ji su vaiku išeina į lauką. Senjoras iš ketvirto aukšto piktinosi, kad niekas jo neklausė sutikimo. Kitas kaimynas ramino, kad „jeigu nieko blogo nedarai, nėra ko bijoti“.

Būtent ši frazė Rasą suerzino labiausiai. Ji sakė, kad klausimas nėra apie tai, ar žmogus daro ką nors blogo. Klausimas – ar normalu, kad bendroje namo erdvėje vienas gyventojas savo nuožiūra pastato kamerą ir pradeda stebėti visus kitus.

Laiptinė nėra privatus vieno žmogaus koridorius

Daugiabučio laiptinė dažnai atrodo kaip niekieno zona. Ji ne butas, ne kambarys, ne privatus balkonas. Tačiau tai nereiškia, kad joje galima daryti bet ką. Laiptinė yra bendro naudojimo patalpa, todėl sprendimai dėl jos negali priklausyti vienam aktyvesniam kaimynui.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija savo rekomendacijoje dėl vaizdo duomenų tvarkymo daugiabučiame name aiškina, kad jei nėra savininkų sprendimo pagal Civilinio kodekso tvarką, vaizdo stebėjimas bendrojo naudojimo patalpose ar namo teritorijoje negalėtų būti vykdomas.

Kita VDAI rekomendacija taip pat nurodo, kad sprendimas dėl vaizdo stebėjimo daugiabučio bendrojo naudojimo patalpose ar namo teritorijoje priimamas butų ir kitų patalpų savininkų dauguma.

Tai reiškia, kad net geras tikslas – apsaugoti turtą ar padidinti saugumą – automatiškai nesuteikia teisės vienam žmogui filmuoti bendros erdvės. Reikia aiškaus sprendimo, tikslo, taisyklių ir atsakymo, kas matys įrašus, kiek jie bus saugomi ir kaip bus užtikrintas gyventojų privatumas.

Saugumas neturi virsti nuolatiniu stebėjimu

Rasa nesiginčijo, kad saugumas name svarbus. Jai pačiai nepatiko, kai laiptinėje pasirodydavo nepažįstami žmonės ar kai prie rūsio durų būdavo paliekami svetimi daiktai. Tačiau ji nenorėjo, kad problemos sprendimas būtų paprastas: pastatome kamerą, nieko neklausiame ir vadiname tai rūpesčiu.

Daugiabutyje vaizdo stebėjimas gali būti pagrįstas, bet jis turi būti proporcingas. Kamera neturėtų būti nukreipta taip, kad nuolat fiksuotų konkretaus buto duris, gyventojų svečius ar jų kasdienius įpročius. Jei filmuojamas įėjimas į laiptinę, vienas dalykas. Jei kamera stovi taip, kad mato, kada konkretus žmogus išeina iš namų, grįžta, parsiveda svečių ar gauna siuntas, tai jau visai kitas privatumo lygis.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija primena, kad vaizdo stebėjimas yra asmens duomenų tvarkymo būdas, kuriam taikomi Bendrojo duomenų apsaugos reglamento reikalavimai. Tai galioja nepaisant to, ar vaizdas saugomas įrašuose, ar tik stebimas realiuoju laiku.

Kuo baigėsi ginčas

Vakare namo gyventojų pokalbių grupėje kilo ilga diskusija. Vieni rašė, kad kamera būtina, nes „dabar tokie laikai“. Kiti klausė, kur įrašai saugomi ir kas juos žiūri. Rasa paprašė paprasto dalyko – kol nėra bendro sprendimo, kamerą iš laiptinės pašalinti.

Po kelių dienų ją nuėmė pats namo administratorius, o gyventojams pasiūlė oficialiai svarstyti vaizdo stebėjimo klausimą. Jei dauguma pritars, kameros galėtų būti įrengtos tvarkingai: su informaciniais ženklais, aiškiomis taisyklėmis, nustatytu įrašų saugojimo terminu ir atsakingu asmeniu.

Rasai tai atrodė teisingas kelias. Ne todėl, kad ji būtų prieš saugumą. Priešingai – ji norėjo saugumo, bet ne tokio, kuris priverčia žmogų savo laiptinėje jaustis kaip svetimame objekte.

Ką daryti, jei kamera atsirado jūsų laiptinėje

Jei daugiabučio laiptinėje staiga pastebite kamerą, pirmiausia verta išsiaiškinti, kas ją pastatė ir kokiu pagrindu. Ar buvo gyventojų balsavimas? Ar priimtas savininkų sprendimas? Ar yra informacinis pranešimas apie vaizdo stebėjimą? Ar aišku, kas atsakingas už įrašus?

Jeigu atsakymų nėra, neverta iškart plėšti kameros ar konfliktuoti laiptinėje. Protingiau kreiptis į namo administratorių, bendrijos pirmininką arba raštu paprašyti paaiškinimo. Jei situacija nesprendžiama, galima kreiptis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją.

Svarbiausia suprasti vieną dalyką: teisė į saugumą ir teisė į privatumą neturi viena kitos sunaikinti. Daugiabutyje gyvena ne vienas žmogus, todėl ir sprendimai dėl bendrų erdvių turi būti priimami bendrai.

Kamera laiptinėje gali padėti, jei ji įrengta teisėtai ir protingai. Bet jei ji atsiranda slapta, be susitarimo ir be taisyklių, ji ne visada sukuria saugumą. Kartais ji sukuria visiškai priešingą jausmą – kad net savo namuose kažkas stebi kiekvieną jūsų žingsnį.