„Jūs per daug patyręs šiai pozicijai“: po penkto darbo pokalbio 57-erių Gintaras suprato, ką šie žodžiai iš tikrųjų reiškia

Gintaras visada manė, kad ilgametė patirtis yra privalumas. Daugiau nei trisdešimt metų jis dirbo logistikos ir tiekimo srityje, vadovavo nedidelei komandai, derėjosi su klientais, sprendė konfliktus ir išmoko nepanikuoti tada, kai kiti jau pradėdavo blaškytis. Todėl, kai įmonėje prasidėjo pertvarka ir jo pareigybė buvo panaikinta, vyras liūdėjo, bet neabejojo, kad kitą darbą ras.

„Su mano patirtimi be darbo ilgai nesėdėsiu“, – sakė žmonai.

Pirmą mėnesį jis tuo tikėjo nuoširdžiai. Po penkto darbo pokalbio jau nebe.

Nes penktą kartą išgirdo beveik tą patį sakinį: „Jūs labai stiprus kandidatas, bet šiai pozicijai, ko gero, esate per daug patyręs.“

Pirmieji atsisakymai jo dar negąsdino

Gintaras darbo ieškoti pradėjo iškart. Sutvarkė gyvenimo aprašymą, įrašė visas svarbiausias pareigas, projektus ir pasiekimus. Jo CV buvo ilgas, bet jis tuo didžiavosi. Juk ten buvo visas jo profesinis gyvenimas.

Pirmame pokalbyje viskas atrodė gerai. Vadovas daug klausinėjo apie ankstesnius klientus, komandų valdymą, sudėtingas situacijas. Pokalbio pabaigoje paspaudė ranką ir pasakė, kad Gintaro patirtis įspūdinga.

Po kelių dienų atėjo mandagus atsakymas: pasirinko kitą kandidatą.

Antrame pokalbyje personalo specialistė daugiausia domėjosi, ar Gintarui nebūtų per nuobodu dirbti žemesnėse pareigose nei anksčiau. Trečiame paklausė, ar jis pasiruošęs dirbti su gerokai jaunesniu vadovu. Ketvirtame ilgai aiškinosi jo atlyginimo lūkesčius.

Gintaras vis dar tikėjo, kad tiesiog reikia rasti tinkamą įmonę, tačiau po penkto pokalbio kažkas pasikeitė…

„Jūs per daug patyręs šiai pozicijai“

Tąkart Gintaras pretendavo į tiekimo specialisto vietą vidutinio dydžio įmonėje. Darbas nebuvo vadovaujantis, atlyginimas buvo mažesnis nei ankstesnėje darbovietėje, tačiau tai jo negąsdino – jis norėjo dirbti.

Pokalbis truko beveik valandą. Gintaras jautėsi pasirodęs gerai. Papasakojo, kad nebūtinai siekia vadovo pareigų, kad jam patinka pats darbas, procesai, bendravimas su tiekėjais. Net pabrėžė, kad sąmoningai renkasi mažesnę atsakomybę.

Pokalbio pabaigoje vienas iš vadovų pasakė: „Jūs tikrai labai patyręs. Gal net per daug patyręs šiai pozicijai.“

Gintaras nusišypsojo ir atsakė, kad patirtis jam netrukdys.

Tačiau po kelių dienų vėl gavo atsisakymą.

Tą vakarą pirmą kartą pagalvojo, kad žodžiai „per daug patyręs“ galbūt reiškia visai ne tai, kaip atrodo.

Jis pradėjo prisiminti klausimus, kuriems anksčiau neteikė reikšmės

Viename pokalbyje jo paklausė, kaip jaustųsi komandoje, kurios vidutinis amžius – apie trisdešimt. Kitame įmonės vadovas pasakė: „Pas mus tempas gana greitas.“ Gintaras tada net nesuprato, ką tai turėtų reikšti.

Dar viename pokalbyje personalo specialistė paklausė, ar jis „dar nori aktyviai mokytis naujų sistemų“. Gintaras atsakė, kad ankstesniame darbe pats diegė naują sandėlio valdymo programą.

Dabar, sėdėdamas namuose prie kompiuterio ir žiūrėdamas į dar vieną atsisakymo laišką, jis pradėjo visus tuos pokalbius matyti kitaip – niekas jam tiesiai nepasakė: „Jūs per senas.“ Bet pirmą kartą Gintarui kilo mintis, kad jo amžius pokalbiuose yra daug svarbesnis, nei jis norėjo pripažinti.

Sunkiausia buvo ne pinigų stygius

Pirmus kelis mėnesius šeima finansiškai laikėsi normaliai. Gintaras turėjo santaupų, žmona dirbo, todėl skubios grėsmės nebuvo.

Sunkiau buvo kitkas.

Visą gyvenimą jis buvo žmogus, kuriam skambindavo kiti. Kolegoms reikėdavo jo sprendimo, klientams – atsakymo, vadovams – rezultato. O dabar rytais atsikeldavo ir neturėdavo kur eiti.

Darbo skelbimų portalus tikrindavo kelis kartus per dieną. Siųsdavo gyvenimo aprašymus ir laukdavo.

Kai kur net neatsakydavo.

Po kelių mėnesių Gintaras pradėjo abejoti tuo, ko niekada anksčiau nekvestionavo – savo verte.

„Gal aš iš tikrųjų jau niekam nebetinku?“ – kartą paklausė žmonos.

Ji supyko: „Tu prieš pusmetį buvai pakankamai geras vadovauti dvylikai žmonių, o dabar staiga niekam netinki? Nesąmonė.“

Gintaras pats suprato, kad ji teisi, bet nuo to nepasidarė lengviau.

Sunkiausia buvo ne pinigų stygiusNuotrauka: Sukurta DI

Netikėtai padėjo buvęs kolega

Vieną dieną jam paskambino buvęs bendradarbis Darius, už Gintarą beveik dvidešimčia metų jaunesnis. Jiedu ilgai nebuvo kalbėję.

Darius paklausė, kaip sekasi darbo paieškos.

Gintaras iš pradžių atsakė įprastai: „Ieškau.“

Paskui prisipažino, kad jau pradeda pavargti nuo tų pačių atsakymų.

„Visiems aš kažkaip per daug patyręs“, – nusijuokė.

Darius kelias sekundes tylėjo, o tada pasakė: „Gal tu savo CV atrodai kaip žmogus, kuris ateis vadovauti, nors kandidatuoji į specialisto vietą.“

Gintaras iš pradžių norėjo ginčytis, bet Darius paprašė atsiųsti gyvenimo aprašymą.

Po kelių valandų paskambino dar kartą: „Tu surašei visus trisdešimt metų. Aš perskaitau ir galvoju – šitas žmogus norės mano darbo po dviejų mėnesių.“

Šita mintis Gintarui niekada nebuvo atėjusi į galvą.

Jis pirmą kartą sutrumpino savo profesinę istoriją

Gintarui buvo keista iš gyvenimo aprašymo ištrinti dalį seniausios patirties. Atrodė, lyg atsisakytų dalies savo gyvenimo.

Tačiau jis paliko paskutinius penkiolika metų ir daugiau dėmesio skyrė ne pareigų pavadinimams, o konkretiems įgūdžiams.

Per kitą darbo pokalbį jis irgi kalbėjo kitaip – ne bandė įrodyti, kiek daug yra pasiekęs, o paaiškino, ko nori dabar: „Aš nebenoriu vadovauti didelei komandai. Noriu stabilaus darbo, kuriame galiu naudoti tai, ką moku, ir dar išmokti naujų dalykų“, – pasakė.

Vadovas paklausė, ar jam nebus sunku dirbti su jaunesniais kolegomis. Šįkart Gintaras atsakė iš karto: „Man svarbu ne žmogaus amžius, o ar mes galim normaliai dirbti kartu.“

Šeštasis pokalbis baigėsi kitaip

Po savaitės jam paskambino – įmonė pasiūlė darbą.

Atlyginimas buvo mažesnis nei ankstesniame darbe. Pareigų pavadinimas irgi skambėjo kukliau, tačiau Gintaras sutiko.

Pirmą dieną jis jaudinosi labiau nei prieš daugelį metų tapdamas vadovu. Komandoje tikrai buvo daug jaunesnių žmonių, nauja sistema, kitokios darbo taisyklės. Kai kurių dalykų jis nežinojo, kai kuriuos mokėjo geriau už visus.

Po kelių savaičių vienas jaunas kolega paprašė jo padėti išspręsti sudėtingą konfliktą su tiekėju. Gintaras pakalbėjo telefonu dvidešimt minučių ir situacija pajudėjo iš vietos.

Kolega nusijuokė: „Va čia ir yra tie trisdešimt metų patirties.“

Gintarui tas sakinys įstrigo.

Dabar „per daug patyręs“ jis girdi kitaip

Gintaras iki šiol nežino, kodėl jo nepasirinko ankstesnės įmonės. Gal kai kurios iš tiesų manė, kad jis greitai pradės nuobodžiauti. Gal baiminosi didesnio atlyginimo lūkesčių. Gal kažkam kliuvo jo amžius. O gal tiesiog buvo stipresnių kandidatų.

Tačiau viena jis tikrai suprato: patirtis savaime negarantuoja darbo. Kartais tiesiog reikia mokėti paaiškinti, kodėl žmogus su didele patirtimi nori ne aukštesnės, o tiesiog tinkamos vietos.

Šiandien Gintaras sako, kad labiausiai gailisi ne penkių nesėkmingų pokalbių. Jam gaila tų kelių mėnesių, kai kiekvieną atsisakymą pradėjo vertinti kaip įrodymą, kad su juo kažkas negerai.

Būdamas 57-erių jis suprato, kad darbo rinkoje gali tekti iš naujo paaiškinti savo vertę. Tačiau tai nereiškia, kad keli dešimtmečiai patirties staiga tapo trūkumu – kartais tiesiog reikia rasti vietą, kurioje į ją žiūrima ne kaip į grėsmę, o kaip į tai, kuo ji ir yra: patirtį.