Pirmą kartą nuėjau į darbo pokalbį po ilgos pertraukos: vienas klausimas mane visiškai išmušė iš vėžių

Į tą darbo pokalbį ėjau su tokiu jausmu, kokį turbūt supras kiekvienas, bent kartą ilgiau iškritęs iš įprasto ritmo. Atrodo, lyg vėl eitum į egzaminą, nors esi suaugęs žmogus, turintis patirties, atsakomybės ir gyvenimo istoriją. Ryte persirengiau tris kartus. Vieni marškiniai atrodė per oficialūs, kiti per paprasti, galiausiai pasirinkau tai, kas leido bent kiek kvėpuoti. Rankinėje turėjau CV kopiją, užrašų knygelę, rašiklį ir tą keistą viltį, kad gal pagaliau viskas pajudės.

Po ilgos pertraukos darbo paieškos nėra tik darbo paieškos. Tai bandymas sau įrodyti, kad dar esi reikalinga. Kad tavo patirtis niekur nedingo. Kad pauzė gyvenime nereiškia, jog kažkas tave išbraukė iš normalių žmonių sąrašo. Todėl kai mane pakvietė į pokalbį, labai ruošiausi. Perskaičiau apie įmonę, pasižiūrėjau jų veiklą, mintyse pasikartojau atsakymus į įprastus klausimus: kodėl norite šios pozicijos, kokios jūsų stiprybės, ką veikėte pastaruoju metu.

Tik vienam klausimui pasiruošusi nebuvau.

Pokalbis prasidėjo normaliai. Kabinetas buvo šviesus, prie stalo sėdėjo du žmonės. Iš pradžių viskas atrodė dalykiškai: patirtis, grafikas, atsakomybės, ankstesni darbai. Jau buvau pradėjusi atsipalaiduoti. Ir tada viena iš pašnekovių, tarsi klaustų apie kavą su pienu, staiga pasakė: „O jūs vaikų turite? Ar planuojate turėti?“

Akimirką net pamiršau, ko atėjau

Nuskambėjus tam klausimui, viduje tarsi kažkas sustingo. Ne todėl, kad neturėčiau atsakymo. O todėl, kad staiga pasijutau nebe kandidatė į darbą, o žmogus, kurį vertina pagal jo privatų gyvenimą. Lyg mano kompetencija, patirtis, noras dirbti ir gebėjimas mokytis būtų nustumti į šalį, o svarbiausia tapo tai, ar galiu kažkada susilaukti vaiko.

Pirmas impulsas buvo atsakyti automatiškai. Taip juk dažnai darome, kai pasimetame: norime būti mandagūs, nekelti įtampos, neatrodyti „sunkūs“. Bet kažkur giliai pajutau, kad tai ne tas klausimas, į kurį privalau atsakyti. Ne darbo pokalbyje. Ne žmonėms, kurie dar net nežino, kaip aš dirbu.

Pasakiau ramiai: „Norėčiau kalbėti apie savo patirtį ir galimybes atlikti šį darbą. Mano šeimos planai nėra susiję su pareigomis.“

Kabinete trumpam pasidarė nejauku. Vienas žmogus nuleido akis į popierius, kita pašnekovė šyptelėjo taip, lyg būčiau pasakiusi kažką per daug drąsaus. Tada sekė paaiškinimas: „Mes tik norime žinoti, ar nekils problemų su grafiku.“ Ir tada jau man pasidarė dar aiškiau – juk apie grafiką galima paklausti tiesiai. Ar galite dirbti tokiomis valandomis? Ar galite vykti į komandiruotes, jei to reikia? Ar tinka savaitgaliai? Tam nereikia klausti apie vaikus.

Tokie klausimai nėra nekalti

Grįžusi namo ilgai galvojau, ar ne per jautriai sureagavau. Gal jie tik „šiaip paklausė“? Gal čia darbdaviams įprasta? Gal reikėjo nuryti ir atsakyti? Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau supratau: būtent taip ir prasideda problema. Kai nepatogūs klausimai pateikiami kaip paprastas smalsumas, žmogus pats pradeda abejoti, ar turi teisę brėžti ribą.

Darbo pokalbyje darbdaviui svarbu žinoti tai, kas susiję su darbu: ar kandidatas turi reikalingą kvalifikaciją, ar gali atlikti pareigas, ar jam tinka darbo laikas, ar jis pasiruošęs konkrečioms funkcijoms. Tačiau klausimai apie vaikus, šeiminę padėtį ar planus turėti šeimą gali tapti diskriminacijos požymiu, jei pagal tai sprendžiama, ar žmogus tinkamas darbui. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra atkreipusi dėmesį, kad mažų vaikų turėjimą darbdaviai vis dar kartais sieja su rizika darbo našumui, nors toks požiūris ir kelia lygių galimybių klausimų.

Valstybinė darbo inspekcija taip pat pabrėžia, kad darbdavys turi taikyti vienodus atrankos kriterijus, o vertinimas turi būti susijęs su darbuotojo kvalifikacija, gebėjimais ir darbo funkcijomis, ne su asmeninio gyvenimo aplinkybėmis.

Man labiausiai įstrigo ne pats klausimas, o tai, ką jis išduoda. Jei dar prieš priimant į darbą žmogus vertinamas per „o kas bus, jei susirgs vaikas?“ arba „o kas bus, jei išeisite motinystės atostogų?“, kokia atmosfera laukia vėliau? Ar kiekvienas prašymas išleisti pas gydytoją bus sutiktas įtariai? Ar kiekvienas asmeninis gyvenimo etapas taps kaltės jausmu?

Kaip atsakyti, jei taip paklausia?

Dabar, jei tokia situacija pasikartotų, turbūt atsakyčiau dar tvirčiau. Nebūtina pykti, trenkti durimis ar skaityti paskaitos. Kartais pakanka ramiai grąžinti pokalbį prie darbo. Pavyzdžiui: „Suprantu, kad jums svarbus patikimumas ir grafikas. Galiu patvirtinti, kad man tinka nurodytos darbo sąlygos.“ Arba: „Šis klausimas susijęs su mano privačiu gyvenimu, todėl jo nekomentuosiu. Mielai atsakysiu apie savo patirtį ir galimybes atlikti darbą.“

Jei darbdavys iš tiesų nori išsiaiškinti praktinius dalykus, toks atsakymas turėtų tikti. Jei netinka, tai jau signalas ne tik apie klausimą, bet ir apie pačią darbo vietą. Nes pagarba žmogui prasideda ne nuo sutarties pasirašymo, o nuo pirmo pokalbio.

Po to interviu darbo pasiūlymo negavau. Gal dėl mano patirties, gal dėl konkurencijos, o gal dėl to vieno atsakymo. Tiksliai nežinau. Bet keisčiausia, kad dėl to nesigailiu. Išėjau iš kabineto sutrikusi, bet nepalūžusi. Priešingai – pirmą kartą per ilgą laiką pajutau, kad galiu ne tik prašytis priimama, bet ir pati rinktis, kur noriu dirbti.

Darbo pokalbis nėra tardymas apie asmeninį gyvenimą. Tai susitikimas, kuriame abi pusės vertina, ar gali bendradarbiauti. Ir jeigu žmogaus klausia ne apie jo gebėjimus, o apie tai, ar jis turi vaikų, ar planuoja jų turėti, verta bent trumpam sustoti. Nes kartais vienas klausimas pasako apie darbdavį daugiau nei visa gražiai paruošta įmonės prezentacija.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!