Kaimynas nuolat stato automobilį taip, kad negaliu atidaryti durelių: vieną rytą radau raštelį ant savo stiklo. Ką aš blogo padariau?

Gyvenu Vilniuje, Fabijoniškėse. Niekada nemaniau, kad dėl paprasčiausios automobilio stovėjimo vietos teks taip nervintis. Visą gyvenimą stengiausi su kaimynais sutarti gražiai, niekam netrukdyti, nesivelti į bereikalingus ginčus. Tačiau pastaruoju metu kiekvienas grįžimas namo man tapo nemaloniu išbandymu. Kaimynas nuolat pastato automobilį taip arti manojo, kad vos galiu atidaryti vairuotojo dureles. O kai vieną rytą ant priekinio stiklo radau jo paliktą raštelį, supratau, kad jis dar ir mane laiko kaltu. Pasakykite, ką aš blogo padariau?

Taip prasideda vilniečio Alfredo istorija apie kaimynų nesutarimus daugiabučio kieme. Vyras pasakoja, kad konfliktas tęsiasi jau kelis mėnesius, o labiausiai jį skaudina ne ankštos stovėjimo vietos, bet kaimyno elgesys.

Alfredas su žmona daugiabutyje gyvena beveik trisdešimt metų. Čia užaugo jų vaikai, čia pažįsta daugumą senųjų gyventojų. Per tiek laiko matė visko – ginčų dėl laiptinės valymo, triukšmo, automobilių ir net dėl to, kas turi surinkti rudenį nukritusius lapus. Tačiau su niekuo rimtai nesipyko.

Iki šiol.

„Aš savo automobilį pastatau tvarkingai, bet ryte net įlipti negaliu“

„Viskas prasidėjo pavasarį, kai į mūsų laiptinę atsikraustė nauji gyventojai. Jaunesnė šeima, vyrui gal keturiasdešimt metų. Kiek žinau, vardu Dainius. Iš pradžių nieko blogo negalėjau pasakyti. Pasisveikindavome, kartais kartu įeidavome į laiptinę. Atrodė normalūs žmonės.

Bet paskui prasidėjo problemos su automobiliais.

Mūsų kiemas senas. Stovėjimo vietos siauros, automobilių daug, o vakare po šeštos jau reikia paieškoti, kur pastatyti mašiną. Aš vairuoju paprastą „Volkswagen Golf“, tikrai ne kokį didelį visureigį. Visada stengiuosi sustoti tarp pažymėtų linijų, kad kiti galėtų normaliai atidaryti dureles.

O kaimynas turi didesnį visureigį. Nežinau, ar jis nemato, kaip stato, ar tiesiog jam nerūpi, bet ne kartą radau jo automobilį taip arti savojo, kad vos galėjau įsprausti ranką tarp durelių.

Iš pradžių nekreipiau dėmesio. Galvoju, gal žmogus pavargo po darbo, gal tamsu buvo, gal nepastebėjo. Pats vairuoju daugiau kaip keturiasdešimt metų ir žinau, kad ne visada idealiai pavyksta pastatyti mašiną.

Bet kai tai pradėjo kartotis kelis kartus per savaitę, pasidarė pikta.“

Alfredas sako, kad blogiausia būna rytais. Nors pensijoje jau kelerius metus, vyras dažnai važiuoja pas anūkus, į parduotuvę ar nuveža žmoną pas gydytoją. O tada tenka stovėti prie automobilio ir galvoti, kaip patekti į vidų.

„Vieną rytą net juokas paėmė. Stoviu prie savo mašinos, žiūriu į tas dureles ir suprantu, kad normaliai neįlipsiu. Teko atidaryti keleivio pusės dureles, persikabaroti per saloną ir tik tada atsisėsti prie vairo.

Jaunam žmogui gal nieko tokio, bet man 63 metai. Nugara kartais skauda, kelis irgi nebe toks kaip jaunystėje. Kodėl savo kieme turiu laipioti per automobilio vidų?“

Kai pirmą kartą paprašiau palikti daugiau vietos, išgirdau nemalonų atsakymą

Ilgą laiką Alfredas nesiryžo nieko sakyti. Tikėjosi, kad kaimynas pats pastebės problemą. Tačiau vieną vakarą, grįžęs iš parduotuvės, pamatė, kaip Dainius stato automobilį šalia jo.

Vyras nusprendė prieiti ir ramiai pasikalbėti.

„Sakau jam: labas vakaras, kaimyne, gal galėtumėt truputį daugiau vietos palikti? Man paskui sunku dureles atidaryti.

O jis pažiūrėjo į mane ir sako:

– Tai statykit savo mašiną toliau.

Sakau, kad aš stoviu savo vietoje, tarp linijų. Jūs taip arti privažiuojate, kad man nebelieka vietos išlipti.

O jis:

– Čia bendras kiemas. Niekas jums vietos negarantuoja.

Ir nuėjo.

Aš net nežinojau, ką atsakyti. Nei šaukiau, nei priekaištavau. Normaliai paprašiau. Ar dabar jau ir paprašyti negalima?“

Po šio pokalbio santykiai atšalo. Anksčiau vyrai pasisveikindavo, o dabar, pasak Alfredo, kaimynas dažniausiai praeina tarsi jo nematydamas.

Tačiau automobilio statymo problema niekur nedingo.

Alfredas pradėjo fotografuoti, kaip kaimynas palieka automobilį. Ne tam, kad nuolat kam nors skųstųsi, o todėl, kad norėjo turėti įrodymų, jog nesutarimas kilo ne dėl jo išsigalvojimų.

Kartais tarpas tarp automobilių būdavo toks mažas, kad vairuotojo dureles galėdavo praverti tik keliolika centimetrų.

„Žmona man sako: Alfredai, nesinervink, statyk mašiną kitur. Bet kur kitur? Vakare vietų nėra. Ir kodėl aš turiu ieškoti kitos vietos, jeigu pats niekam netrukdau?“

Kiemas pilnas automobiliųNuotrauka: Real_life_photo / Shutterstock.com

Ant priekinio stiklo radau raštelį: perskaičiau ir net rankos pradėjo drebėti

Didžiausias nemalonumas nutiko vieną spalio rytą.

Alfredas ruošėsi nuvežti žmoną į polikliniką. Išėjęs į kiemą pastebėjo, kad po automobilio valytuvu kažkas pakišta.

Iš pradžių pagalvojo, kad tai reklaminis lapelis. Tačiau priėjęs pamatė ranka rašytą raštelį.

Ant jo buvo parašyta:

„Išmok normaliai parkuotis ir nebedaužyk mano mašinos durelėmis. Kitą kartą turėsi problemų.“

„Perskaičiau vieną kartą, antrą. Stoviu ir nesuprantu, ką jis čia parašė. Aš jo automobilio niekada nesu daužęs. Net durelių normaliai neatidarau, kad tik nepaliesčiau.

Ir dabar išeina, kad aš kaltas?

Žinokit, taip nemalonu pasidarė. Atrodė, kad žmogus specialiai bando mane išprovokuoti.“

Alfredas teigia neabejojantis, kad raštelį paliko Dainius, nors paties rašančio žmogaus nematė. Pasak jo, tokią išvadą daro dėl ankstesnių ginčų.

Tačiau labiausiai vyrą įskaudino kaltinimas, kad jis neva apgadino svetimą automobilį.

„Jeigu būčiau įbrėžęs, tai pasakyčiau. Neslėpčiau. Aš ne toks žmogus. Bet dabar man rašo grasinimus, nors net neparodo, kur tas įbrėžimas ir kada jis atsirado.

Ką aš turiu įrodinėti? Kad nieko nepadariau?

Ir kodėl vietoj paprasto pokalbio reikia palikinėti tokius raštelius?“

Vyras pasakoja, kad tą rytą net nebenorėjo važiuoti iš namų. Visą kelią iki poliklinikos galvojo apie konfliktą. Žmona bandė raminti, tačiau ir pati nesuprato, kodėl kaimynas taip elgiasi.

„Ji man sako: tik neik aiškintis supykęs, dar blogiau bus. O aš ir neketinu nieko daryti. Bet kiek galima tylėti?“

„Skaudžiausia, kad per tiek metų savo namuose pradėjau jaustis svetimas“

Alfredas prisipažįsta, kad iki šiol save laikė gana ramiu žmogumi. Dirbo techninį darbą, užaugino du vaikus, o išėjęs į pensiją tikėjosi daugiau laiko skirti šeimai, sodui ir poilsiui.

Automobilis jam reikalingas kasdieniams reikalams. Vyras tikrai nenori dėl jo ginčytis su kaimynais.

Tačiau dabar kiekvieną vakarą, grįžęs namo, pirmiausia pasižiūri, ar šalia nestovi Dainiaus visureigis.

„Anksčiau įvažiuodavau į kiemą ir net nesusimąstydavau, kas kur stovi. Dabar tik pamatau jo mašiną ir jau pradeda nervai imti. Galvoju, kiek šį kartą vietos paliks, ar rytoj vėl reikės per keleivio pusę lipti.

Juk čia mano namai. Aš čia trisdešimt metų gyvenu. Kodėl turiu jaustis taip, lyg kažkam trukdyčiau vien todėl, kad turiu automobilį?“

Vieną vakarą Alfredas apie šią istoriją papasakojo savo suaugusiam sūnui. Šis pasiūlė į konfliktą nesivelti ir kreiptis į namo administratorių arba bendrijos pirmininką.

Sūnus taip pat patarė išsaugoti raštelį ir nuotraukas.

„Jis man sako: tėti, tu viską per daug imi į širdį. Dabar žmonės kitokie, nesileisk provokuojamas.

Gal ir tiesa. Bet man atrodo, kad čia ne tik apie automobilius. Čia apie paprasčiausią pagarbą.

Jeigu matai, kad šalia tavo mašinos stovi kita, nejaugi taip sunku palikti žmogui vietos dureles atidaryti?“

Ką daryti, kai dėl automobilio statymo nuolat kyla ginčai?

Panašios situacijos Lietuvos daugiabučių kiemuose pasitaiko gana dažnai. Ypač senesniuose rajonuose, kur stovėjimo vietos įrengtos prieš kelis dešimtmečius, kai automobiliai buvo mažesni, o jų skaičius – gerokai kuklesnis.

Vis dėlto svarbu atskirti paprastą nepatogumą nuo Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Vien tai, kad automobilis pastatytas labai arti kito, dar nereiškia, jog jo vairuotojas automatiškai pažeidė taisykles. Reikšmės turi stovėjimo vietų ženklinimas, automobilio padėtis, ar netrukdoma įvažiuoti ir išvažiuoti, ar nepažeidžiami kiti nustatyti reikalavimai.

Tačiau net ir tais atvejais, kai abu automobiliai stovi pažymėtose vietose, kaimynams verta atsižvelgti vieniems į kitus. Juk ne kiekvienas žmogus gali lengvai įlipti į automobilį per keleivio pusę. Vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems judėjimo sunkumų ar mažų vaikų, ankštas tarpas tarp automobilių gali tapti rimtu kasdieniu nepatogumu.

Kilus konfliktui geriausia pirmiausia bandyti kalbėtis ramiai, be grasinimų ir asmeninių kaltinimų. Jeigu susitarti nepavyksta, galima kreiptis į namo bendriją ar administratorių dėl stovėjimo vietų naudojimo ir ženklinimo. Jei įtariamas konkretus Kelių eismo taisyklių pažeidimas, jį turėtų įvertinti atsakingi pareigūnai.

O jeigu kaimynas tvirtina, kad apgadinote jo automobilį, vien raštelis su kaltinimu savaime neįrodo jūsų kaltės. Reikėtų nustatyti apgadinimo aplinkybes ir turėti tai pagrindžiančių duomenų.

Alfredas sako kol kas nusprendęs nieko neprovokuoti. Raštelį išsaugojo, nuotraukas taip pat. Artimiausiomis dienomis ketina pasikalbėti su namo administratoriumi ir pasiteirauti, ar būtų įmanoma aiškiau sutvarkyti automobilių stovėjimo vietų ženklinimą.

Tačiau labiausiai jis vis dar norėtų paprasto pokalbio su kaimynu.

„Aš nenoriu jam nei baudos, nei kokių problemų. Nenoriu keršyti, braižyti mašinos ar rašinėti tokių pačių raštelių. Man to nereikia.

Norėčiau tik, kad vieną vakarą jis normaliai prieitų ir pasakytų: kaimyne, gal pabandom abu šiek tiek daugiau vietos palikti?

Ir viskas. Argi taip sunku?“

Vyras prisipažįsta, kad ši istorija pakeitė jo požiūrį į gyvenimą daugiabutyje. Anksčiau manė, jog svarbiausia turėti gerą butą, ramų kiemą ir tvarkingą laiptinę. Dabar supranta, kad viskas priklauso ir nuo žmonių, kurie gyvena šalia.

„Visą gyvenimą stengiausi niekam netrukdyti. O dabar, sulaukęs 63 metų, turiu aiškintis, kodėl noriu normaliai atidaryti savo automobilio dureles. Pasakykite man, ką aš blogo padariau?“ – klausia Alfredas.

Ši istorija primena, kaip lengvai paprastas kasdienis nepatogumas gali virsti ilgai trunkančiu konfliktu. Kartais užtenka vos keliolikos centimetrų papildomos vietos, kad kaimynams nereikėtų pyktis ištisus mėnesius.

O jeigu tų centimetrų iš tiesų trūksta, galbūt pirmiausia reikėtų ne rašyti piktus raštelius, o pasikalbėti. Nes gyventi šalia teks ir rytoj, ir po savaitės, ir po metų.

Už šią istoriją dėkojame Alfredui iš Vilniaus. Jei norite papasakoti savo istoriją, atsiųskite ją mums naudojant šią formą.