Norisi atsiriboti nuo visų: kada tai natūralus nuovargis, o kada verta ieškoti pagalbos

Užvertos kambario durys, nutildytas telefonas ir mintis, kad su niekuo nesinori kalbėti, ne visada reiškia kažką blogo. Dažnai tai paprastas psichikos signalas, kad žmogus pervargo ir jam reikia ramybės. Tačiau jei atsiribojimas užsitęsia, nebeatneša palengvėjimo arba ima trukdyti gyventi įprastą gyvenimą, vien poilsiu gali nebeužtekti.

Didelė klaida – versti save būti draugišku, aktyviu ir „normaliu“, kai viduje nebelikę jėgų. Kita klaida – ilgai įtikinėti save, kad viskas praeis savaime, nors kiekviena žinutė, skambutis ar paprastas išėjimas iš namų jau kelia įtampą.

Kai tyla iš tiesų padeda atsigauti

Po intensyvios darbo savaitės, šeimos rūpesčių, konfliktų ar ilgo bendravimo žmogui visiškai natūralu norėti pabūti vienam. Net malonūs susitikimai reikalauja energijos: reikia klausytis, reaguoti, spręsti, ką sakyti, kartais – slėpti savo nuovargį.

Sveikas atsitraukimas paprastai turi aiškią ribą. Kelios ramios valandos, vakaras be pokalbių ar savaitgalis lėtesniu ritmu padeda atgauti jėgas. Po tokios pauzės bent po truputį grįžta noras parašyti artimam žmogui, išeiti pasivaikščioti, atlikti įprastus darbus.

Vienatvė tampa poilsiu tada, kai ją pasirenkate ne todėl, kad visko bijote ar nebegalite pakelti, o todėl, kad norite atsikvėpti. Kartais geriausias planas vakarui iš tiesų yra arbatos puodelis, dušas ir jokių pareigų kam nors atsakyti.

Signalai, kad tai jau ne vien nuovargis

Sunerimti verta ne dėl paties noro pabūti vienam, bet dėl to, kaip ilgai jis tęsiasi ir ką pradeda išstumti iš gyvenimo. Jei kelias savaites ar ilgiau vis dažniau atšaukiate planus, neatsiliepate net žmonėms, kuriais pasitikite, o vienatvė neatneša ramybės, tai gali rodyti gilesnį emocinį sunkumą.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei kartu atsiranda nuolatinis liūdesys, tuštumos jausmas, dirglumas, kaltė, miego ar apetito pokyčiai. Kitas ženklas – kai anksčiau įprasti dalykai nebedžiugina: nesinori nei susitikti, nei gaminti, nei žiūrėti mėgstamo serialo, nei rūpintis savimi.

Žmogus kartais izoliuojasi ir dėl nerimo. Tuomet jis gali norėti bendrauti, bet atrodo, kad tam neužteks jėgų, bus nejauku, teks kažką aiškinti arba kiti pastebės, kad jam sunku. Atsitraukimas trumpam sumažina įtampą, tačiau ilgainiui gali ją tik sustiprinti.

Norisi atsiriboti nuo visų: kada tai natūralus nuovargis, o kada verta ieškoti pagalbosNuotrauka: Unsplash / Alexander Grey

Ar tai galioja ir tiems, kurie „vis dar susitvarko“?

Taip. Emociniai sunkumai ne visada atrodo kaip visiškas sustojimas. Žmogus gali eiti į darbą, pasirūpinti vaikais, nusišypsoti kolegoms ir net juokauti, bet grįžęs namo nebeturėti jėgų nė vienam sakiniui.

Todėl vien tai, kad pavyksta atlikti pareigas, nereiškia, jog pagalbos nereikia. Kartais žmogus laikosi tik todėl, kad privalo, o visas likusias jėgas sunaudoja bandydamas atrodyti gerai. Artimiesiems tokia būsena gali būti sunkiai pastebima, ypač jei pats žmogus sako: „Nieko tokio, tiesiog pavargau.“

Pagalbos verta ieškoti anksčiau, nelaukiant momento, kai nebepavyks atsikelti iš lovos ar atsakyti į būtiną skambutį. Pokalbis su šeimos gydytoju, psichologu ar psichikos sveikatos specialistu nėra dramatiškas sprendimas – tai būdas suprasti, kas vyksta, ir nelikti su tuo vienam.

Kaip sau padėti, kol jėgų mažai

Nereikia staiga grįžti į intensyvų socialinį gyvenimą ar versti savęs dalyvauti kiekviename susitikime. Daug naudingiau pasirinkti mažus, aiškius žingsnius, kurie neapkrauna dar labiau.

• Leiskite sau trumpą tylos laiką, bet nusistatykite ribą: pavyzdžiui, vakarą ar dieną be bendravimo, o ne neribotą dingimą.
• Vienam patikimam žmogui parašykite paprastai: „Man dabar sunku, galiu atsakyti lėčiau, bet nenoriu visiškai atsiriboti.“
• Pasirūpinkite pagrindu – miegu, maistu, vandeniu, trumpu išėjimu į dienos šviesą. Kai kūnas išsekęs, emocijos retai tampa lengvesnės.
• Jei būsena tęsiasi ar stiprėja, užsirašykite konsultacijai. Nebūtina pirmiausia tiksliai įvardyti problemos – pakanka pasakyti, kad nebėra jėgų žmonėms ir įprastam gyvenimui.

Jei kyla minčių apie savęs žalojimą, savižudybę ar atrodo, kad nebesate saugūs, nelaukite: skambinkite 112, kreipkitės į skubiąją pagalbą arba susisiekite su artimu žmogumi ir nelikite vieni.

Norėti pabūti vienam yra žmogiška, tačiau poilsis turėtų po truputį grąžinti jėgas, o ne vis labiau uždaryti nuo gyvenimo. Jei tyla nebegydo ir joje darosi per sunku, pagalba yra ne silpnumo ženklas, o pirmas normalus žingsnis atgal į save.