Rabarbarų kerą dalinu rudenį, kol žemė dar neįšalusi: kaip tai padaryti, kad kitais metais stiebai būtų storesni

Kai rudenį rabarbaro lapai jau pavargę, o lysvėje lieka didelis, susispaudęs keras, jį dalinu tol, kol kastuvas dar lengvai lenda į žemę. Kiekvienai naujai daliai palieku stiprų šaknies gabalą ir bent vieną gerai matomą pumpurą – taip kitą sezoną augalas energiją skiria ne vien išgyvenimui, o tvirtesniems stiebams auginti.

Rabarbaras gali vienoje vietoje augti ilgai, tačiau senas keras su metais ima tankėti: vidurinė dalis silpnėja, stiebų daug, bet jie nebeatrodo tokie mėsingi. Dalijimas man yra ne tik būdas pasidauginti augalų, bet ir proga atjauninti lysvę.

Pradedu ne nuo kirvio, o nuo vietos paruošimo

Rudenį laukiu, kol aktyvus augimas nurimsta, bet nevilkinu iki įšalo. Tada rabarbaras nebeeikvoja jėgų lapams, o šaknys dar gali įsitvirtinti naujoje vietoje. Jei dirva jau pažliugusi arba sustingusi, darbo nesiimu: vienu atveju ją bereikalingai suplūkiu, kitu – pažeidžiu šaknis ir pats save išvargstu.

Naują vietą paruošiu prieš kasdamas seną kerą. Rabarbarams parenku saulėtą arba tik lengvai pritemdytą lysvę, kur vanduo po lietaus neužsistovi. Į dirvą įmaišau perpuvusio komposto ar gerai perpuvusio mėšlo – rabarbaras yra godus augalas, todėl skurdi žemė jam dažnai reiškia plonesnius, trumpesnius lapkočius.

Tarp naujų kerų palieku nemažai erdvės. Mažas daigelis šalia atrodo lyg niekam netrukdytų, bet po kelių sezonų rabarbaro lapai išsiplečia plačiai ir uždengia viską aplink. Susigrūdę kerai konkuruoja dėl drėgmės bei maisto, o storesnių stiebų iš tokios grūsties laukti sunku.

Kaip padalinu seną rabarbaro kerą

Visų pirma nupjaunu ar pašalinu didžiuosius lapus, kad aiškiau matyčiau kerą ir nereikėtų jų tampyti kartu su šaknimis. Kastuvą smeigiu plačiu ratu aplink augalą, ne prie pat centro. Rabarbaro šaknys stiprios, todėl keliu kerą iš kelių pusių, o ne bandau išrauti vienu staigiu trūktelėjimu.

Iškeltą kerą apžiūriu: viršuje ieškau tvirtų pumpurų, iš kurių pavasarį kils nauji lapai. Švariu aštriu kastuvu arba peiliu padalinu jį į kelias dalis. Man svarbiausia taisyklė paprasta – nekapoti per smulkiai. Iš labai mažo gabalėlio augalas gali išgyventi, tačiau pirmą vasarą jis dažniau kaupia jėgas, o ne augina tuos storus stiebus, dėl kurių rabarbarą ir laikau lysvėje.

• Kiekvienai daliai palieku bent vieną sveiką, stambų pumpurą.
• Prie pumpuro palieku kuo daugiau gyvų, storų šaknų.
• Pašalinu minkštas, patamsėjusias ar aiškiai pažeistas šaknų vietas.
• Jei keras labai didelis, renkuosi kelias tvirtas dalis, o ne daugybę mažų skiltelių.

Jei dalijant randu ligotai atrodančią, pūvančią kero dalį, jos į naują vietą nenešu. Sveikas rabarbaras po persodinimo atsigauna gerai, tačiau silpna dalis su pažeistomis šaknimis gali tik užimti vietą ir nuvilti pavasarį.

Rabarbarų kerą dalinu rudenį, kol žemė dar neįšalusi: kaip tai padaryti, kad kitais metais stiebai būtų storesniNuotrauka: Unsplash / kaori nohara

Sodindamas nepaslepiu pumpuro per giliai

Naują dalį sodinu taip, kad pumpuras būtų labai negiliai – beveik ties dirvos paviršiumi, tik lengvai pridengtas. Per giliai užkastas rabarbaras pavasarį ilgai delsia, o drėgnoje žemėje jo augimo vieta gali pradėti pūti. Per aukštai paliktas pumpuras žiemą nukenčia nuo šalčio ir besikeičiančios temperatūros.

Pasodinęs dirvą aplink šaknis gerai apspaudžiu ir palaistau, jei ji sausa. Rudenį nebandau augalo priversti augti papildomomis trąšomis – man svarbiau, kad jis ramiai įsišaknytų. Prieš žiemą aplink kerą paskleidžiu komposto ar kitos purios organinės mulčio medžiagos, tik paties pumpuro visiškai neužverčiu.

Jei ruduo sausas, stebiu dirvą dar kelias savaites. Naujai pasodinta dalis neturi išdžiūti, tačiau balos jai taip pat nieko gero nežada. Čia rabarbaras gana aiškus: jam patinka drėgna, derlinga žemė, bet ne nuolat šlapios šaknys.

Pirmą pavasarį stiebų neskubu skinti

Pavasarį ypač norisi kuo greičiau parsinešti pirmuosius rūgščius stiebus į virtuvę, tačiau po dalijimo savęs pristabdau. Jei naujas keras atrodo dar nedidelis, leidžiu lapams augti ir maitinti šaknis. Kuo daugiau sveikų lapų jis užsiaugina, tuo solidesnį pagrindą sukrauna vėlesniems stiebams.

Pastebėjau, kad storesni lapkočiai atsiranda ne nuo vieno stebuklingo veiksmo, o nuo trijų paprastų dalykų: tvirto sodinamojo gabalo, purios maistingos žemės ir vietos išsiskleisti. Seną kerą padalijus vien tam, kad pridygtų kuo daugiau naujų augalų, rezultatas dažnai būna priešingas – daug silpnų rabarbarų vietoj kelių stiprių.

Rudenį rabarbarą dalinu dosniai, o ne smulkinu iki paskutinio pumpuro. Tvirtai įsišaknijęs keras pavasarį atsilygina ne vien lapų gausa – jo stiebai būna tokie, kuriuos iš tiesų malonu skinti.