Atidėjome kamino valymą, nes „pernai juk valė“. Pirmas rudens kūrenimas baigėsi dūmais kambaryje

Pirmą rudens vakarą užkūrėme krosnelę tikėdamiesi šiltos svetainės, o netrukus stovėjome kieme su telefonu rankoje ir laukėme ugniagesių. Dūmai pradėjo veržtis į kambarį, suveikė dūmų detektorius, ir staiga mūsų nuolat kartotas „pernai juk valė“ pasirodė labai menkas argumentas. Vėliau paaiškėjo, kad dūmų kelias buvo susiaurėjęs dėl susikaupusių nuosėdų, o mes prieš kūrendami nepatikrinome nei kamino, nei jungiamojo dūmtraukio būklės.

Norėjome tik truputį pasišildyti

Tą šeštadienį namuose buvo žvarbu. Ne tiek šalta, kad reikėtų vaikščioti su striuke, bet sėdint prie televizoriaus kojos pačios lindo po pledu. Vyras pasiūlė užkurti krosnelę, o aš apsidžiaugiau mintimi apie vakarą su arbata ir ugnimi už stiklo.

Apie kamino valymą jau buvome kalbėję. Ant šaldytuvo net kabėjo lapelis su meistro telefonu, tik vis atsirasdavo priežastis neskambinti: tai išvykome, tai reikėjo sutvarkyti automobilį, tai atrodė, kad kūrenti dar nepradėsime. Galiausiai vyras priminė, kad pernai meistras buvo atvažiavęs, ir tuo abu labai patogiai patikėjome.

Dabar prisiminusi suprantu, kad nežinojome net tikslios paskutinio valymo datos. Atsiminėme žmogų su įrankiais, laikraščiais apklotas grindis ir savo palengvėjimą, kai viskas buvo baigta. Tačiau ankstesnis valymas mums tapo ramybės garantija, nors po jo dar nemažai kūrenome.

Iš pradžių abu apsimetėme, kad nieko ypatingo nevyksta

Malkos užsidegė, ir pirmomis minutėmis viskas atrodė įprastai. Paskui pajutau aštresnį kvapą, o šviesoje prie krosnelės pastebėjau pilkšvą miglą. Vyras dar pasakė, kad gal šaltas kaminas ir trauka tuoj pagerės.

Labiausiai įstrigo tos kelios minutės, kai abu ieškojome nekalto paaiškinimo. Nenorėjome pripažinti, kad mūsų suplanuotas jaukus vakaras jau virto problema. Tačiau dūmų daugėjo, jie slinko į koridorių, o suveikęs detektorius nutraukė visus svarstymus, ar dar verta palaukti.

Nebedėjome daugiau malkų ir išėjome į lauką. Paskambinę numeriu 112 pasakėme, kad kūrenant krosnelę patalpose kaupiasi dūmai, nurodėme adresą ir vykdėme operatoriaus nurodymus. Kieme stovėjau su namų šlepetėmis ir pirmą kartą visai nebegalvojau, kiek kainuos meistro iškvietimas.

Baisiausia buvo ne suodžiai ant palangės

Ugniagesiai patikrino situaciją, o mes į namus grįžome tik tada, kai buvo leista. Tą vakarą daugiau nebekūrenome. Krosnelė, kuri dar prieš valandą atrodė pati jaukiausia namų vieta, dabar kėlė tik nepasitikėjimą.

Vėliau atvykęs specialistas apžiūrėjo visą dūmų kelią, ne vien tą dalį, kurią matome kambaryje. Paaiškėjo, kad nuosėdų buvo susikaupę ir jungiamojoje dalyje, o susiaurėjęs praėjimas trukdė dūmams pasišalinti. Man tai buvo netikėta: iki tol kamino priežiūrą įsivaizdavau kaip darbą kažkur aukštai, beveik nesusijusį su pačia krosnele.

Specialistas paaiškino, kad dūmai kambaryje ne visada reiškia vien nevalytą kaminą. Prastą trauką gali lemti ir kitos priežastys, todėl neužtenka aklai imtis šepečio ar tikėtis, kad stipresnė ugnis viską sutvarkys. Mūsų atveju reikėjo pašalinti nuosėdas ir patikrinti sistemą, o ne bandyti kūrenti dar kartą.

Ką iki tol supratome neteisingai

Buvome girdėję patarimą gerai pakūrenti, kad suodžiai „išsidegintų“. Laimei, tą vakarą nesugalvojome jo išbandyti, nors anksčiau tokios kalbos atrodė visai įtikinamos. Dabar žinome, kad bandymas tyčia išdeginti nuosėdas gali baigtis kamino gaisru, o didesnė liepsna nėra saugus prastos traukos sprendimas.

Dar viena mūsų klaida buvo pasitikėjimas vien tuo, ką matome. Krosnelės stiklas nuvalytas, pelenai išsemti, aplinkui tvarkinga – vadinasi, galima kūrenti. Tačiau švarus pakūros vidus neparodo viso dūmtraukio būklės, o nepasiekiamose vietose susikaupusios nuosėdos nuo svetainės sofos nematomos.

Po šio įvykio atidžiau pasižiūrėjome ir į malkas. Dalis jų buvo sunešta prie namo vėliau, negu prisiminėme, todėl vien pagal sausai atrodantį paviršių spręsti nenorėjome. Pradėjome atskirai laikyti kūrenti paruoštas malkas, jų nebesumaišydami su tomis, kurioms dar reikia džiūti.

Dabar rudens pasiruošimas prasideda nuo skambučio

Kitą dieną nuėmiau nuo šaldytuvo seną lapelį ir meistro numerį išsisaugojau telefone. Užsirašėme, kada atlikta apžiūra, kas išvalyta ir kokių rekomendacijų gavome dėl tolesnės priežiūros. Nebepalikome visko miglotam prisiminimui, kad kažkas kažkada jau buvo sutvarkyta.

Dabar prieš kūrenimo sezoną pasirūpiname patikra ir valymu pagal mūsų įrangos naudojimą bei specialisto rekomendacijas. Patikriname dūmų detektorių, o namuose įsirengėme ir smalkių detektorių, nes dūmų detektorius nėra smalkių detektoriaus pakaitalas. Šiuos įrenginius prižiūrime pagal jų instrukcijas, užuot tikėjęsi, kad kartą pakabinti jie veiks amžinai.

Jeigu kūrenant dūmai vėl pradėtų sklisti į patalpas, nebelauktume, kol „prasitrauks“. Nebandytume sistemos gelbėti papildomomis malkomis ar ardyti įkaitusių dalių, o esant dūmams, įtariant gaisrą ar nesaugias sąlygas išeitume ir skambintume 112. Po to vakaro kaminkrėčio skambučio nebeatidėliojame – daug nemaloniau buvo stovėti kieme ir žiūrėti į savo namų langus, nežinant, kas vyksta viduje.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Turite savo istoriją? Papasakokite mums.