1978 m. žiema: nuo +6 iki −24 per dvi dienas – kaip žmonės gyveno, kai atšaldavo radiatoriai ir užgesdavo šviesos

1978 metų pabaigoje dalį Europos užklupo staigus atšalimas, kuris sutrikdė gerokai daugiau nei šventines keliones. Po atlydžio atėjo stiprus šaltis, pūgos užvertė kelius, strigo kuro tiekimas elektrinėms, o namuose pradėjo dingti elektra ir šildymas. Pavojingiausia buvo kelių sutrikimų grandinė: sustojus vienai sistemai, netrukus nustodavo veikti kita. Naujųjų metų žmonės laukė ne tik prie šventinio stalo, bet ir klausydamiesi, ar radiatoriuose dar cirkuliuoja šiltas vanduo.

Atlydį pakeitė šaltis, kuriam nebuvo pasiruošta

Pasakojime apie šią žiemą pateikiamas ryškus Kijevo pavyzdys: gruodžio 29 dieną temperatūra siekė apie +6 °C, o gruodžio 31-ąją jau nurodoma −24 °C. Tai maždaug trisdešimties laipsnių skirtumas per dvi dienas. Tačiau tokių skaičių negalima pritaikyti visai Europai – skirtingose vietovėse šaltis atėjo nevienodu metu ir buvo nevienodo stiprumo.

Vokietijos meteorologijos tarnyba 1978–1979 metų sandūrą taip pat išskiria kaip neįprastos šalčio bangos pradžią. Didelėje Europos dalyje ji tapo ilgos, šaltos ir sniegingos žiemos įžanga. Svarbus buvo ne vien temperatūros minimumas, o tai, kaip greitai pasikeitė sąlygos.

Šiaurės Vokietijoje prie šalčio prisidėjo smarkus snygis ir vėjas. Keliai tapo nepravažiuojami, o pusnys vietomis visiškai atskyrė gyvenvietes nuo aplinkinių miestų. Šlėzvige-Holšteine nuo išorinio pasaulio buvo atkirsta apie 80 kaimų, pagalba gyventojus pasiekdavo ir sraigtasparniais.

Tokiomis aplinkybėmis net paprastas išėjimas apsipirkti nebepriminė įprasto žiemos reikalo. Buvo svarbu, ar parduotuvė pasiekiama, ar atvažiuos tiekėjai ir ar žmogus galės saugiai grįžti. Turimos atsargos staiga tapo ne patogumu, o galimybe kurį laiką išbūti namuose.

Elektrinėms pritrūko ne anglies, o galimybės ją panaudoti

Viena sunkiausių problemų kilo tuometėje Rytų Vokietijoje, kurios energetika labai priklausė nuo rusvųjų anglių. Dėl didelio drėgmės kiekio jos stipriai įšalo, sutriko gavyba ir tiekimas elektrinėms. Kuro galėjo būti, tačiau tai dar nereiškė, kad jį pavyks laiku išgauti, pakrauti ir pristatyti.

Tai svarbi šios istorijos detalė: energetikos krizę gali sukelti ne tik visiškai pasibaigusios atsargos. Pakanka, kad šalčiui neatlaikytų jų tiekimo grandinė. Elektrinė, geležinkelis ir kuro gavybos įranga buvo susiję, todėl vienoje vietoje atsiradęs sutrikimas persiduodavo toliau.

Elektros dingimas reiškė ir šildymo grėsmę. Sistemoms, kuriose karštą vandenį varinėja elektriniai siurbliai, vien kuro katilinėje neužtenka. Nutrūkus cirkuliacijai, pastatas pamažu netenka šilumos, o ilgai neatkūrus veikimo gali kilti ir užšalimo pavojus.

Šaltis pakeitė ir ūkių kasdienybę. Elektros netekusiuose ūkiuose neveikė melžimo įranga, nepravažiuojamais keliais nepavykdavo išvežti pieno ar atgabenti pašarų. Taigi žiemos smūgis pasiekė ne tik butų gyventojus – jis vienu metu apsunkino maisto gamybą, transportą ir tiekimą.

Namuose reikėjo spręsti, kaip išsaugoti likusią šilumą

Pasakojimuose apie šią žiemą kartojasi panašūs buities vaizdai: keli drabužių sluoksniai, antklodės, šeima viename kambaryje ir nerimas dėl mažiausių bei vyriausių namiškių. Kai radiatoriai atšąla, žmogui neberūpi, ar namuose patogu vaikščioti su megztiniu. Rūpi, ar temperatūra dar laikysis, ar teks ieškoti kitos vietos nakvynei.

Krosnį turintis būstas tokiomis aplinkybėmis galėjo suteikti daugiau savarankiškumo, tačiau ir čia viską lėmė konkreti įranga, jos būklė bei kuro atsargos. Vien užrašo „kietojo kuro katilas“ neužtenka spręsti, ar sistema veiks be elektros. Dalis tokių sistemų taip pat priklauso nuo siurblių ir valdymo įrangos.

Istoriniuose buitiniuose pasakojimuose minimas ir pavojingas bandymas šildytis dujine virykle. Viryklė nėra patalpų šildytuvas, todėl tokio būdo nereikėtų kartoti. Šaltis skatina ieškoti greito sprendimo, bet degimo įrenginių naudojimas ne pagal paskirtį gali sukelti kitą, ne mažesnį pavojų.

Daug reiškė ir kaimynų pagalba. Vieni galėjo pasiūlyti šiltesnę patalpą, kiti padėti nukasti kelią ar pasirūpinti sunkiau judančiu žmogumi. Vėlesniuose liudijimuose apie Vokietijos sniego katastrofą prisimenamas būtent toks bendras darbas ir artimesnis žmonių bendravimas.

Užšalęs radiatorius reiškė ilgesnę avariją

Šildymo sistemoje užšąlantis vanduo plečiasi ir gali pažeisti vamzdžius bei radiatorius. Tuomet vien atnaujinti elektros tiekimą ar paleisti katilinę nebepakanka. Prieš grąžinant šilumą reikia rasti pažeistas vietas, jas sutaisyti ir saugiai atkurti sistemos darbą.

Todėl pasakojimuose apie avarijas tiek dėmesio skiriama vandens išleidimui. Tačiau bendros daugiabučio šildymo sistemos gyventojai neturėtų savavališkai ištuštinti. Tokį sprendimą turi priimti ją prižiūrintys specialistai, įvertinę konkrečią situaciją, sistemos sandarą ir sutrikimo trukmę.

Lietuvos gyventojui ši istorija primena kelis praktiškus dalykus: verta žinoti namo administratoriaus ar šildymo prižiūrėtojo avarinį kontaktą, turėti žibintuvėlį, įkrautą išorinę bateriją ir sutartą vietą, kur būtų galima išvykti būstui pavojingai atšalus. Nuosavame name naudinga iš anksto išsiaiškinti, kurios šildymo dalys priklauso nuo elektros.

1978–1979 metų patirtis nerodo, kad tokia pati žiema kartosis konkrečiais metais. Ji parodo ką kita: net didelė energetikos sistema galiausiai turi sušildyti konkretų kambarį. Kai to padaryti nepavyksta, svarbūs tampa labai paprasti dalykai – veikiantis ryšys, aiški informacija, saugi šilta vieta ir žmogus, į kurį galima kreiptis.