Pardavinėjau vaiko dviratį, o „pirkėjas“ atsiuntė nuorodą pinigams gauti: sustojau tik perskaitęs banko perspėjimą

Dviratis prieškambaryje stovėjo nuo vasaros pabaigos. Vaikui jau per mažas, o rūsyje vietos ir taip nebuvo, todėl vieną šeštadienį nuvaliau rėmą, pripūčiau padangas ir išnešiau į kiemą nufotografuoti. Skelbime surašiau viską, ką pats norėčiau žinoti pirkdamas: kokio dydžio ratai, kas pabraižyta, ar veikia stabdžiai. Kainą įrašiau keturiasdešimt penkis eurus. Tikėjausi, kad kas nors pasiūlys trisdešimt, pasiderėsime ir vakare dviratis jau išvažiuos pas kitą vaiką.

Pirma žinutė atėjo dar nespėjus padėti telefono. „Sveiki, ar dar turite?“ Atsakiau, kad taip. Tada žmogus pasiteiravo, ar nėra rimtų defektų, ar galima važiuoti iš karto. Klausimai atrodė įprasti, todėl net apsidžiaugiau: bent jau domisi daiktu, o ne iš karto prašo atiduoti už pusę kainos. Parašiau, kad viskas veikia, tik ant vairo galo matyti nubrozdinimas. „Tinka. Imu už jūsų kainą“, – gavau atsakymą.

„Aš viską sutvarkysiu, jums reikės tik patvirtinti“

Pirkėjas sakė gyvenantis kitame mieste. Atvažiuoti negalintis, bet galįs užsakyti kurjerį. Man iš karto kilo klausimas, kaip išsiųsti dviratį: neturėjau nei tinkamos dėžės, nei noro ardyti vairą ir pedalus. Taip ir parašiau: „Siųsti nelabai turiu kaip. Geriau būtų atsiimti vietoje.“ Atsakymas atėjo beveik tuoj pat: „Nieko pakuoti nereikia, kurjeris paims. Aš viską sutvarkysiu, jums reikės tik patvirtinti užsakymą.“

Tuo metu virtuvėje virė vakarienė, vaikas ieškojo įkroviklio, o aš viena ranka atrašinėjau, kita kilnojau puodo dangtį. Nebuvau nusiteikęs gilintis į siuntimo tvarką. Jeigu žmogus pats organizuoja, pats apmoka ir dar nesidera, atrodė, kad man tiesiog pasisekė. Paklausiau, kada kurjeris atvažiuotų. „Rytoj. Pirma gausite pinigus, tada suderinsime laiką“, – parašė jis.

Netrukus gavau nuorodą. Šalia jos buvo trumpas paaiškinimas: „Apmokėjau. Atidarykite ir pasirinkite savo banką, kad gautumėte pinigus.“ Dabar šitas sakinys man atrodo įtartinas nuo pradžios iki pabaigos. Tą vakarą skaičiau jį kaip kitą paprastą pardavimo žingsnį.

Puslapyje jau laukė mano dviračio nuotrauka

Atidarytame puslapyje mačiau dviračio nuotrauką, kainą ir užrašą apie apmokėtą užsakymą. Tai mane nuramino labiau, negu turėjo. Nuotrauka juk mano, suma teisinga, vadinasi, viskas susiję su tuo pačiu skelbimu. Net nepagalvojau, kad šiuos duomenis galėjo nusikopijuoti bet kas, kas jį matė.

Pasirinkau banką ir pradėjau vykdyti puslapyje rodomus nurodymus. Kai telefone pasirodė prašymas patvirtinti veiksmą, „pirkėjas“ vėl parašė: „Ar pavyko? Kurjerio užsakymas dar laukia.“ Atsakiau: „Tuoj, jungiuosi.“ Jis paragino neatidėlioti, esą patvirtinimui skirtas ribotas laikas. Ir aš paskubėjau, nors iki tol tas dviratis prie sienos ramiai stovėjo beveik du mėnesius.

Žmona pamatė, kad jau kurį laiką žiūriu į telefoną. „Tai pardavei?“ – paklausė. „Taip, tik pinigus reikia patvirtinti“, – atsakiau. Ji atsisuko nuo stalo: „Ką reiškia – pinigus patvirtinti?“ Aš jau norėjau paaiškinti, kad dabar tokia kurjerių tvarka, bet pats išgirdau, kaip keistai tai skamba. Vis dėlto telefoną rankoje dar laikiau pasiruošęs užbaigti veiksmą.

Banko perspėjimą pirmą kartą perskaičiau iki galo

Mane sustabdė banko programėlėje parodytas perspėjimas. Jo esmė buvo aiški: prieš patvirtindamas turiu patikrinti, kokį veiksmą iš tikrųjų leidžiu atlikti. Iki tol žiūrėjau tik į patvirtinimo vietą. Šį kartą perskaičiau visą ekrane pateiktą informaciją ir supratau, kad prašomas veiksmas nesutampa su pažadu pervesti man keturiasdešimt penkis eurus.

„Palauk. Čia kažkas ne taip“, – pasakiau garsiai. Žmona priėjo arčiau. „Tai nespausk. Uždaryk.“ Tą akimirką atrodė, kad privalau dar paaiškinti pirkėjui, kodėl užtrukau. Parašiau: „Bankas rodo perspėjimą. Šito netvirtinsiu. Galite padaryti paprastą pavedimą arba atsiimti dviratį vietoje.“

Atsakymas buvo greitas ir jau visai kitokio tono: „Čia standartinė procedūra, visi taip daro. Pinigai jau nuskaičiuoti iš manęs.“ Po jo sekė dar viena žinutė: „Jūs dabar stabdote užsakymą.“ Tada ir pajutau, kaip mane spaudžia. Dar prieš kelias minutes mandagiai bendravęs žmogus staiga vertė jaustis kaltą dėl to, kad neskubu vykdyti jo nurodymų.

Nieko nepatvirtinau. Uždariau puslapį ir pats susisiekiau su banku oficialiu kontaktu, nes jau buvau pradėjęs jame atlikti veiksmus. Papasakojau, ką įvedžiau ir ką mačiau ekrane. Man tuo metu reikėjo aiškiai suprasti, ar užtenka sustoti, ar dar būtina apsaugoti prieigą prie sąskaitos.

Kitą dieną dviratį pardaviau per dešimt minučių

Kitą rytą parašė moteris iš gretimo rajono. Paklausė, ar galima atvažiuoti su sūnumi ir pabandyti. Susitarėme po pietų. Berniukas kieme apsuko kelis ratus, mama pažiūrėjo, ar jam patogu pasiekti stabdžius, ir paklausė: „Už keturiasdešimt atiduotumėte?“ Sutikau. Ji sumokėjo, aš padėjau įkelti dviratį į automobilį.

Grįžęs namo dar kartą atsiverčiau vakarykštį susirašinėjimą. Labiausiai įstrigo mano paties sakinys: „Tik pinigus reikia patvirtinti.“ Buvau jį parašęs nė nesusimąstęs, nors žmogus turėjo man sumokėti už dviratį, o aš jau vykdžiau jo atsiųsto puslapio nurodymus.

Dabar parduodamas daiktą iš anksto susitariu, kaip bus atsiskaitoma, ir pinigų gavimą tikrinu pats savo banke. Tą vakarą telefoną padėjau gerokai vėliau, negu reikėjo. Sustoti padėjo kelios sekundės, per kurias pagaliau perskaičiau, ką man rodo bankas.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.