Rudenį iš prieglaudos parsivežėme devynerių metų šunį: kaimynai vis klausė, kodėl nepirkome pudelio „kaip visi“

Pirmą vakarą jis atsigulė prie durų. Buvome nupirkę guolį, padėję jį svetainės kampe, toliau nuo televizoriaus, bet šuo pauostė kraštą ir grįžo į prieškambarį. Ten gulėjo ant kilimėlio, šalia mūsų batų. Kai eidavau pro šalį, pakeldavo galvą, o man pasitraukus vėl padėdavo ją ant letenų. Vyras pritūpė ir patapšnojo guolį: „Ateik, čia tavo.“ Šuo tik žiūrėjo. „Palikim šiandien ramybėje“, – pasakiau, nors pačiai norėjosi sėstis šalia, glostyti ir kažkaip paaiškinti, kad iš čia jo niekas nebeveš.

Jam buvo devyneri. Bent jau toks amžius buvo įrašytas dokumentuose. Pražilęs snukis, viena ausis kiek nulinkusi, nugara vietomis tamsesnė už šonus. Fotografuoti jį sekėsi sunkiai: vos pritūpdavau su telefonu, jis prieidavo pauostyti objektyvo. Todėl šeimai nusiunčiau neryškią nosies nuotrauką ir parašiau: „Susipažinkit. Čia mūsų šuo.“ Sesuo iškart paskambino. „Jūs rimtai? Jau parsivežėt?“ – paklausė. Atsakiau, kad taip, o ji po trumpos pauzės pasakė: „Tai papasakok.“

Važiavome susipažinti, o namo grįžome trise

Apie šunį kalbėjome ilgai. Abu dirbome, gyvenome bute, todėl prieš priimdami sprendimą svarstėme gana nuobodžius dalykus: kas ves rytais, ką darysime išvykę, kiek galime skirti priežiūrai. Mažo šuniuko mintis patiko, kol nepradėdavome kalbėti apie pirmuosius mėnesius. Tada vis prisimindavome savo darbo laiką, kilimus ir tai, kad nė vienas negalėtume vidury dienos nuolat grįžti namo.

Prieglaudos puslapyje jo nuotrauką pamačiau vakare. Po ja buvo trumpas aprašymas ir amžius. Parodžiau vyrui. „Devyni“, – pasakė jis. „Matau“, – atsakiau, tarsi būtų perskaitęs kažką, ko nepastebėjau. Kurį laiką tylėjome, paskui vyras paklausė: „O susipažinti juk galim?“ Susitarėme nuvažiuoti savaitgalį, be pažadų sau ir be minties, kad būtinai turime grįžti su šunimi.

Prieglaudoje uždavėme daugiau klausimų, negu tikėjausi. Ką darbuotojai žino apie jo sveikatą, kaip jis elgiasi vedamas, ar gali gyventi bute, kokių sunkumų galime tikėtis. Darbuotoja pasakojo tai, ką buvo pastebėjusi, ir atvirai pasakė, ko nežino. Per pasivaikščiojimą jis daug uostinėjo, kelis kartus sustojo, o mums sustojus ramiai laukė. Kai reikėjo grįžti, vyras paėmė iš manęs pavadėlį. „Na?“ – paklausė. Supratau, kad jis jau klausia ne apie pasivaikščiojimą.

„O kodėl nepirkote pudelio?“

Pirmasis kaimynas mus sutiko kitą rytą. Stovėjau prie laiptinės su striuke ant naktinių marškinėlių, o šuo kruopščiai tyrinėjo šlapią žolę. „Naujas gyventojas?“ – paklausė. Papasakojau, kad vakar parsivežėme iš prieglaudos. Sužinojęs amžių, kaimynas nustebo: „Devynerių? O kodėl nepirkote pudelio, kaip visi dabar? Mažiukas, gražus.“

Nemanau, kad norėjo įžeisti. Mūsų kieme iš tiesų buvo atsiradę keli pudeliai, kuriuos šeimininkai vedžiodavo panašiu metu. Vieną pažinojau vardu, nes jo šeimininkė vis atsiprašinėdavo, kai šis lodavo ant dviračių. Vis dėlto klausimas mane sutrikdė. „Mes šitą išsirinkome“, – atsakiau. Kaimynas linktelėjo, bet dar pridūrė: „Tik prisirišit, ir vėl rūpestis.“

Panašių pokalbių vėliau buvo daugiau. Vieni klausė, ar nebijome išlaidų, kiti – ar šuo klausys, jei užaugo kitur. Viena kaimynė tiesiai pasakė: „Aš tai negalėčiau. Per daug gaila būtų.“ Niekada nežinojau, ką atsakyti į šitą sakinį. Supratau, ką ji turi omenyje. Mes irgi galvojome apie laiką, kurio galime turėti mažiau, negu norėtųsi. Tik grįžus namo šuo jau laukdavo prie durų, ir tie svarstymai staiga pasidarydavo labai konkretūs: reikėjo pakabinti pavadėlį, nuvalyti letenas ir pažiūrėti, ar dubenyje yra vandens.

Labiausiai išgąsdino ne jo amžius, o mano pačios abejonės

Po kelių dienų užsiregistravome veterinarijos apžiūrai. Turėjome prieglaudoje gautus dokumentus ir sąrašą klausimų telefone. Norėjome suprasti jo būklę, susitarti dėl tolesnės priežiūros, pasitikslinti dėl maisto ir krūvio. Registratūroje sėdėdamas jis prisiglaudė prie mano kojos, o aš pirmą kartą rimtai išsigandau: dabar sprendimus už jį priimame mes.

Buvo ir ne tokių gražių vakarų, kokius žmonės mėgsta rodyti nuotraukose. Kartą jis prišlapino prieškambaryje. Kitą naktį kelis sykius atsikėlė ir vaikščiojo po butą, o aš gulėjau klausydamasi nagų ant grindų. Ryte susierzinau dėl neišsimiegojimo, paskui supykau ant savęs, kad susierzinau. Vyras, valydamas letenas po pasivaikščiojimo, paklausė: „Tu tikėjaisi, kad iš karto viską suprasim?“ Atsakiau: „Matyt, truputį tikėjausi.“

Mokėmės pastebėti jo įpročius, o jis pratinosi prie mūsiškių. Ne visada suprasdavome, kodėl sustoja prie durų ar nenori eiti pasirinkta kryptimi. Nustojau kiekvienam judesiui kurti paaiškinimą apie ankstesnį jo gyvenimą. Jo istorijos beveik nežinojome. Galėjome stebėti, klausti, kai reikėdavo pagalbos, ir pamažu susikurti dienotvarkę, kuri tiktų mums visiems.

Vieną vakarą guolis pagaliau pravertė

Į guolį jis persikraustė visai paprastai. Žiūrėjome televizorių, vyras valgė obuolį, o aš lankstžiau išdžiūvusius rankšluosčius. Šuo atėjo iš prieškambario, apsisuko ant guolio ir sunkiai atsiduso. Abu nutilome. „Nežiūrėk taip, dar išgąsdinsi“, – sušnabždėjo vyras, pats nenuleisdamas nuo jo akių. Nusijuokiau ir toliau lanksčiau tą patį rankšluostį, nors jis jau buvo sulankstytas.

Po kelių savaičių prie laiptinės vėl sutikau kaimyną, kuris siūlė pudelį. Šįkart jis pritūpė kiek atokiau ir ištiesė ranką pauostyti. „Na, kaip senjoras laikosi?“ – paklausė. Pasakiau, kad jau žino, kuriame aukšte gyvename, ir labai rimtai žiūri į vakarienės laiką. Kaimynas nusijuokė. Dar kiek pasikalbėjome, kol šuo patraukė durų link.

Namuose vyras paklausė, ar lauke šalta. Atsakiau, kad jau reikės pirštinių, ir nuėjau rankšluosčio letenoms. Šuo laukė ant kilimėlio, paskui, paleistas nuo pavadėlio, nuėjo į svetainę. Prie durų liko šlapi lapai, kuriuos parsinešėme iš kiemo, ir mūsų batai.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.