Su vaikais persikėlė į šimtametę sodybą Šilutės rajone: namą gaivinanti šeima neslepia, kokia buvo pradžia

Kai Monika ir Povilas Kaušylai įsigijo seną sodybą Šilutės rajone, joje nebuvo sąlygų tiesiog susinešti daiktus ir pradėti įprastą gyvenimą. Namas maždaug dešimtmetį stovėjo negyvenamas. Vandens reikėjo semtis iš šulinio, tualetas buvo lauke, langai sutrūniję, o viduje laikėsi drėgmė. Šildymo sistemos nebuvo, kaminai netiko naudoti, antrame aukšte šeimininkavo kiaunės. Tokį pirkinį daugelis būtų atmetę dar perskaitę jo būklės aprašymą.

Tačiau pora ieškojo būtent seno namo. Ne vien vasaroms, ne keliems savaitgaliams per metus, o būsimam šeimos gyvenimui. Iki tol Vilniuje gyvenusiems Kaušylams reikėjo vietos, kur galėtų tilpti jų norai, darbai ir augantys vaikai. Kelias į nuolatinį gyvenimą sodyboje buvo laipsniškas: iš pradžių važinėjo tvarkytis, ruošė patalpas, pratinosi prie aplinkos. Ankstesniuose pasakojimuose šeima augino keturis, vėliau – penkis vaikus, o 2026 metais Monika jau kalbėjo apie šešias atžalas.

Skelbimą rado tik išplėtę paiešką po visą Lietuvą

Pradinis sumanymas atrodė gerokai paprastesnis: ieškoti namų maždaug šimto kilometrų atstumu nuo Vilniaus. Tačiau šeima turėjo aiškius kriterijus. Nenorėjo medinės trobos, netraukė sovietinės statybos pastatai, o už tinkamą būstą negalėjo mokėti bet kokios sumos. Paieškos tęsėsi, kol Povilas skelbimų svetainėje panaikino regionų apribojimus.

Tada tarp pasiūlymų atsirado sodyba Mažojoje Lietuvoje. Pora jos skelbimą peržiūrėdavo ne kartą, kol galiausiai nusprendė susisiekti su pardavėjais. Paaiškėjo, kad namas jau lyg ir parduotas, tačiau apžiūrėti vis tiek leido. Po derybų galimybė jį įsigyti atiteko Kaušylams.

Pirmas jų tikslas buvo kuklus: išrūšiuoti likusius daiktus, išvežti atliekas ir paruošti vieną švarų kambarį. Tai leido sodyboje praleisti daugiau laiko, nors iki visaverčių namų dar buvo toli. Vėliau atsirado terasa su stogu, lauko virtuvė ir naujas lauko tualetas. Šeima sąmoningai stengėsi, kad kiekviena išvyka nevirstų vien darbu nuo ryto iki vakaro – norėjo spėti ir pabūti vietoje, kurią pasirinko savo ateičiai.

Už senų sienų atsivėrė ilgesnė istorija, nei rodė dokumentai

Povilui ir Monikai rūpėjo išsaugoti pastatą, o ne jį nugriauti ir toje pačioje vietoje pastatyti naują. Raudonų plytų namas atitiko jų norą gyventi istoriją turinčioje aplinkoje. Vėliau domėjimasis sodybos praeitimi tapo dar viena šio projekto dalimi.

Dokumentuose nurodyta 1925 metų statybos data. Tačiau Povilas pasakojo, kad ieškodami daugiau informacijos jie aptiko įrodymų, jog namas stovėjo jau 1866-aisiais. Apie ankstesnius gyventojus sužinojo iš vietinių ir čia gyvenusios moters vaikų. Taip pastatas, iš pradžių patraukęs vieta bei išvaizda, pamažu įgijo konkretesnę praeitį.

Nuolatiniam gyvenimui pirmiausia reikėjo būtinų patogumų. Šeima pasirūpino vandeniu, nuotekomis, elektros įvadais ir įsikėlė dar neužbaigusi visų patalpų. Vonios kambariu jau galėjo naudotis, nors dalis sienų dar tebuvo karkasas.

Povilas, interjero ir baldų dizaineris bei stalius, daug darbų atlieka pats. Jis pripažįsta, kad noras meistrauti yra viena priežasčių, leidžiančių jiems čia kurtis. Toks gyvenimas pareikalauja nuolat rinktis, kam skirti laiką ir kurį darbą atlikti pirmiau. Šeimos svajonė – kad atkuriamas namas ateityje būtų reikalingas ir vaikams bei anūkams.

Namuose auga šeima, o darbai tampa kasdienybės dalimi

Monikos ryšys su šiuo kraštu turi ir asmeninę pusę. Ji kilusi iš Klaipėdos, vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, ten studijavo kultūros istoriją ir antropologiją. Domėjimasis paveldu padeda suprasti, kodėl senas namas jai atrodė vertas pastangų. Apsigyvenusi Mažojoje Lietuvoje prisiminė ir paauglystės svajonę kada nors čia gyventi.

Šeimoje daug ką stengiamasi veikti drauge. Vaikai pagal galimybes prisideda prie kiemo ar daržo priežiūros, o bendras darbas turi ir pabaigą – po jo lieka laiko malonumams. Monika neslepia, kad vienai kai kurias užduotis atlikti būtų greičiau. Tačiau jai svarbu, kad vaikai suprastų, kaip kuriama jų gyvenamoji aplinka ir kodėl šeimos nariai padeda vieni kitiems.

Pradinį ugdymą tėvai pasirinko organizuoti namuose. Tai didelė atsakomybė, įsiliejanti į visą dienos ritmą. Šeima taip pat riboja vaikų naudojimąsi ekranais, turi bendro penktadienio filmo tradiciją. Šiuos pasirinkimus Monika pristato kaip jų namuose susiklosčiusią tvarką. Kartu ji pripažįsta, kad kasdienybėje būna ir pykčių, ir liūdesio – šeima mokosi gyventi su tuo, ką pasirinko.

Kai pasidaro per sunku, grįžta prie klausimo, kodėl čia atvažiavo

Gyvenimas vienkiemyje nepanaikino kelionių į miestą. LRT pasakojime Monika aiškino, kad vaikus tenka vežti į muzikos mokyklą, baseiną ir derinti jų užsiėmimus su kitais šeimos reikalais. Augant vaikams keičiasi ir poreikiai, todėl namų kūrimas nėra vien statybos darbų planavimas.

Pora neslepia nuovargio. Sunkesnėmis dienomis susėda ir iš naujo aptaria savo pasirinkimą: ką čia daro, ko siekia ir kokią ateitį įsivaizduoja. Toks pokalbis nepanaikina nebaigtų darbų, bet padeda apsispręsti, ką daryti toliau.

Monika yra sakiusi: „Mes nemėgstam nei euroremonto, nei lygių sienų – mums jų nereikia.“ Ši trumpa mintis paaiškina dalį jų santykio su namu. Pastato amžius ir netobulumai nėra savaiminė priežastis viską pakeisti.

Tarp šeimos planų – dirbtuvės, bendros erdvės ir vieta vaikų žaidimams. Pastarąją Povilas norėjo įrengti neatidėliodamas: vaikystė nelauks, kol baigsis remontas. O ar paaugę vaikai norės prisidėti prie sodybos darbų, tėvai palieka spręsti jiems patiems.

Kaušylų patirtis primena, kiek daug slepiasi už trumpo sakinio „persikėlė gyventi į kaimą“. Jų atveju tarp skelbimo peržiūros ir gyvenimo sodyboje buvo atliekų rūšiavimas, pirmasis paruoštas kambarys, būtini įvadai ir nuolat perskirstomas laikas. Namas keitėsi kartu su šeima. Todėl jų istorijoje sunku nubrėžti vieną įkurtuvių akimirką, po kurios viskas jau būtų baigta: kol vienos patalpos tvarkomos, kitose vyksta paprastas gyvenimas – mokomasi, valgoma, auginami vaikai ir tariamasi dėl rytojaus.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.