Šeima nusipirko pigų namą už miesto, o po pirmos žiemos suprato, kodėl jis taip ilgai stovėjo skelbimuose

Kai Ieva ir Tomas pirmą kartą pamatė tą namą Kauno rajone, jiems atrodė, kad pagaliau rado tai, ko ieškojo beveik metus. Ne butą su plonomis sienomis, ne kotedžą, kur kaimyno terasa beveik remiasi į tavo langą, o tikrą namą su kiemu, vaismedžiais, sena obelimi prie įvažiavimo ir pakankamai vietos vaikams lakstyti vasarą. Kaina taip pat atrodė beveik neįtikėtina – gerokai mažesnė nei panašių objektų aplink Kauną.

„Už tokią sumą dabar net normalaus trijų kambarių buto ne visur nupirksi“, – tada pasakė Tomas, vaikščiodamas po kiemą ir jau mintyse matuodamas vietą terasai.

Namas stovėjo ne pačiame miestelyje, šiek tiek toliau nuo pagrindinio kelio. Iki Kauno – apie pusvalandis automobiliu, iki artimiausios parduotuvės – kelios minutės. Skelbime buvo parašyta: „tvirtas mūrinis namas, rami vieta, puikus pasirinkimas šeimai“. Nuotraukose viskas atrodė tvarkingai: šviesūs kambariai, nupjauta žolė, plastikiniai langai, pakeistas stogas, viduje – bent jau iš pirmo žvilgsnio – gyvenama būklė.

Tik viena detalė jiems tada pasirodė keista: skelbimas internete kabėjo labai ilgai. Jie buvo jį matę dar pavasarį, paskui vasarą, o rudenį jis vis dar nebuvo parduotas. Bet vietoje to, kad ši detalė sukeltų įtarimą, ji tapo derybų argumentu.

„Jei ilgai neparduoda, gal nuleis kainą“, – pagalvojo Ieva.

Ir nuleido. Nedaug, bet pakankamai, kad šeima galutinai apsispręstų.

Pirmi mėnesiai atrodė kaip iš naujo gyvenimo pradžia

Į naujus namus šeima persikėlė spalio pabaigoje. Tą rudenį dar buvo gana šilta, kieme krito lapai, vaikai bėgiojo aplink seną šiltnamį, o Ieva vis kartojo, kad pagaliau namuose nebegirdi kaimynų per sieną. Po daugiabučio tai atrodė kaip prabanga. Niekas virš galvos nebėgioja, niekas vakare negręžia, niekas neužima vietos prie laiptinės.

Pirmą savaitę jie net juokavo, kad namas „pats juos pasirinko“. Viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Virtuvę reikėjo atnaujinti, vonioje plytelės buvo senos, rūsyje jautėsi drėgmės kvapas, bet šeima tai laikė normaliais seno namo dalykais. Juk ne naują namą pirko. Svarbiausia, kad sienos stovėjo, stogas neva buvo tvarkytas, šildymo sistema veikė, o pardavėjas tikino, kad „žiemą čia tikrai šilta“.

Pirmas rimtesnis nerimas atsirado lapkričio pabaigoje, kai naktimis temperatūra nukrito žemiau nulio. Tomas užkūrė katilą stipriau, radiatoriai įkaito, bet namuose vis tiek buvo keistai vėsu. Ne taip, kad reikėtų sėdėti su striuke, bet tas šaltis buvo nemalonus – lyg nuo sienų, nuo grindų, nuo kampų.

Ieva pirmoji pastebėjo, kad vaikų kambaryje prie išorinės sienos rytais atsiranda rasos lašai. Iš pradžių ji pagalvojo, kad kalti nauji plastikiniai langai ir prastas vėdinimas. Pradėjo dažniau atidarinėti langus, net kai lauke buvo šalta. Bet situacija tik blogėjo.

Po kelių savaičių už spintos, kuri stovėjo prie kampinės sienos, jie rado pilkšvą dėmę.

Pelėsis.

Sąskaitos pradėjo kilti greičiau nei temperatūra kambariuose

Gruodis šeimai tapo pirmu rimtu išbandymu. Katilas dirbo beveik be pertraukų, malkos tirpo greičiau, nei Tomas tikėjosi, o namuose vis tiek nebuvo to jaukumo, apie kurį jie svajojo. Svetainėje dar buvo pakenčiama, virtuvėje rytais reikėjo šlepečių ir šilto megztinio, o vaikų kambaryje vakare temperatūra kartais krisdavo taip, kad Ieva pradėjo perkelti jaunesnį sūnų miegoti į jų miegamąjį.

Tomas bandė save raminti. Gal pirmas sezonas. Gal nemoka tinkamai kūrenti. Gal reikia pakeisti keletą radiatorių. Gal namas ilgai stovėjo negyventas, todėl „įšalęs“. Bet kuo giliau į žiemą, tuo labiau buvo aišku, kad problema ne vien katile.

Sausį jie pakvietė meistrą apžiūrėti šildymo sistemos. Šis pirmiausia patikrino katilą, vamzdyną, radiatorius, paskui perėjo per kambarius, palietė sienas, pažiūrėjo į kampus ir gana greitai pasakė sakinį, kurį Ieva prisimena iki šiol:

„Jūs čia ne namą šildot, jūs lauką šildot.“

Paaiškėjo, kad namas turėjo daug daugiau problemų, nei matėsi apžiūros metu. Sienos nebuvo normaliai apšiltintos, kai kur šiluma išeidavo per perdangą, palėpėje buvo pridėta izoliacijos tik tiek, kad apžiūros metu atrodytų „kažkas daryta“, o pamatai kai kur buvo šalčio tiltas. Plastikiniai langai, kuriais pardavėjas taip didžiavosi, buvo sudėti ne pačiai blogiausiai, bet aplink angokraščius vietomis pūtė šaltis.

Didžiausias smūgis buvo drėgmė. Rūsys, kurį šeima pirmą kartą apžiūrėjo greitai ir be didelio dėmesio, žiemą parodė tikrą veidą. Po atlydžio ant vienos sienos atsirado vandens pėdsakų. Ne upelis, ne katastrofa, bet pakankamai, kad suprastum: čia ne šiaip „seno namo kvapas“.