Pirmą kartą giminėms pasakiau, kad Kalėdoms dovanų nepirksiu: labiausiai įsižeidė tie, kurie man atnešdavo tik saldainių

Praėjusiais metais, likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų, stovėjau prekybos centre su dviem pilnais maišais dovanų ir bandžiau prisiminti, ar nieko nepamiršau. Viename maiše buvo kvepalų rinkinys pusseserei, kitame – dovanų kuponas jos vyrui, kojinės dėdei, kosmetikos priemonės tetai ir dar kelios smulkmenos žmonėms, kuriuos matau gal du kartus per metus. Telefone atsiverčiau banko sąskaitą ir pajutau nemalonų jausmą. Iki atlyginimo buvo likę beveik trys savaitės, o kortelėje – mažiau nei 200 eurų. Tą akimirką supratau, kad jau kelerius metus Kalėdas švenčiu ne taip, kaip pati norėčiau.

Šiemet nusprendžiau elgtis kitaip. Dar spalio pradžioje šeimos susirašinėjimo grupėje parašiau, kad suaugusiems giminaičiams dovanų nepirksiu ir pati jų nesitikiu. Pasiūliau susitikti, pabendrauti, atsinešti ką nors bendram stalui, bet atsisakyti kasmetinio apsikeitimo daiktais. Man atrodė, kad tai visai paprastas ir suprantamas pasiūlymas. Juk visi nuolat kalbame, kaip viskas brangsta, kaip sunku sutaupyti ir kiek daug nereikalingų daiktų prisikaupia namuose. Tačiau reakcija buvo tokia, lyg būčiau paskelbusi, kad daugiau niekada nevažiuosiu į šeimos susitikimus.

Labiausiai nustebino tai, kad pirmieji pasipiktino tie giminaičiai, kurie man kiekvienais metais įteikdavo po dėžutę saldainių arba pigų šokolado rinkinį. Ne todėl, kad tokios dovanos blogos. Tiesiog niekaip nesupratau, kodėl žmonėms, kurie patys nesureikšmindavo dovanų pasirinkimo, mano sprendimas jų atsisakyti pasirodė toks įžeidžiantis.

Kiekvienais metais dovanoms išleisdavau beveik visą laisvą atlyginimo dalį

Mūsų giminė gana didelė. Per Kalėdas paprastai susirenka apie dvidešimt žmonių – tėvai, sesuo su šeima, tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės. Dar nuo vaikystės buvome įpratę, kad niekas negali ateiti tuščiomis rankomis. Net jeigu susitikdavome tik trumpam, reikėdavo turėti bent mažą dovanėlę.

Kol buvau vaikas, tai atrodė graži tradicija. Ant stalo gulėdavo spalvoto popieriaus paketėliai, visi juos dalydavo, juokdavosi ir dėkodavo. Tačiau suaugus supratau, kad šventinis apsikeitimas dovanomis tapo savotiška pareiga, apie kurią niekas garsiai nekalbėjo.

Kiekvieną gruodį sudarydavau sąrašą. Mamai ir tėčiui – atskiros dovanos, sesers vaikams – žaislai, pusseserei – kosmetika, jos vyrui – kažkas praktiško, tetai – namų kvapas ar arbatos rinkinys. Jeigu nežinodavau, ką pirkti, rinkdavausi dovanų kuponą, nes nenorėdavau pasirodyti neatidi.

Praėjusiais metais suskaičiavau, kad vien dovanoms išleidau 430 eurų. Dar apie 120 eurų kainavo maistas, kurį gaminau bendram šventiniam stalui, ir kelionės pas gimines. Bendra suma viršijo 550 eurų. Mano atlyginimas nėra toks, kad galėčiau lengva ranka išleisti pusę tūkstančio ir kitą rytą apie tai pamiršti.

Suprantu, kad dovanos nėra finansinė investicija ir jų vertės nereikėtų matuoti pagal tai, ką gauni atgal. Vis dėlto metai iš metų kartojosi ta pati situacija. Aš stengdavausi prisiminti, ko kiekvienas norėjo, ieškodavau tinkamo daikto ir išleisdavau nemažai pinigų. O man įteikdavo saldainių, kurių net nevalgau, nes visi žino, kad saldumynų nemėgstu.

Ilgą laiką nieko nesakiau. Man atrodė, kad kalbėti apie tai būtų negražu, tarsi skaičiuočiau kiekvieną išleistą eurą. Tačiau praėjusį sausį, kai teko atidėti suplanuotą vizitą pas odontologą, nes po švenčių trūko pinigų, pirmą kartą rimtai susimąsčiau, ar tokia tradicija tikrai verta mano finansinės ramybės.

Viena žinutė šeimos grupėje sukėlė didesnį ginčą, nei tikėjausi

Spalio pradžioje, kai prekybos centruose pasirodė pirmosios kalėdinės dekoracijos, nusprendžiau nelaukti gruodžio. Nenorėjau, kad kas nors jau būtų nupirkęs man dovaną ir vėliau pasijustų nepatogiai. Todėl parašiau visiems iš anksto.

Paaiškinau, kad šiais metais noriu daugiau dėmesio skirti bendram laikui, o ne apsipirkimui. Parašiau, jog nepirksiu dovanų suaugusiems ir pati nenoriu nieko gauti. Vaikams, kaip visada, paruošiu po nedidelę dovanėlę. Pasiūliau, kad vietoj dovanų galėtume atsinešti savo gamintų užkandžių, išsikepti pyragą arba tiesiog ilgiau pasėdėti kartu.

Pirmą pusvalandį niekas neatsakė. Tada parašė sesuo, kad jai toks pasiūlymas patinka. Ji prisipažino, kad jau seniai pavargo nuo kasmetinio dovanų ieškojimo ir mielai atsisakytų šios pareigos. Mama taip pat sureagavo ramiai, nors pridūrė, kad jai vis tiek norėsis ką nors padėti po eglute.

O tada prasidėjo.

Pusseserė parašė, kad Kalėdos be dovanų praranda savo prasmę. Teta paklausė, ar tikrai taip sunku nupirkti bent simbolinę smulkmeną. Dar viena giminaitė pareiškė, kad šitaip griaunu šeimos tradicijas ir rodau blogą pavyzdį vaikams.

Labiausiai įstrigo dėdės žinutė. Jis parašė, kad jeigu visi pradės taip skaičiuoti pinigus, greitai nebeliks nei švenčių, nei artimų santykių. Tas pats dėdė pernai man buvo padovanojęs dėžutę šokoladinių saldainių, kurios galiojimo laikas baigėsi vos po kelių savaičių. Niekada dėl to nepriekaištavau ir nebūčiau net prisiminusi, jeigu ne jo pasipiktinimas.

Po kelių valandų sesuo man paskambino ir paklausė, ar nesigailiu parašiusi. Atsakiau, kad ne. Tiesa, viduje buvo nemalonu. Nenorėjau pyktis su šeima, tačiau dar labiau nenorėjau vėl išleisti kelių šimtų eurų vien tam, kad niekas nepasijustų įžeistas.

Supratau, kad kai kuriems svarbi ne pati dovana, o įprotis ją gauti

Po kelių dienų susitikau su mama. Ji pasakė, kad supranta mano sprendimą, tačiau paprašė pernelyg nepykti ant giminių. Pasak jos, vyresniems žmonėms dovanos dažnai reiškia ne pinigus, o dėmesį. Net paprasta saldainių dėžutė jiems gali atrodyti kaip ženklas, kad žmogus nepamirštas.

Su tuo sutikau. Niekada nemaniau, kad gera dovana būtinai turi būti brangi. Esu gavusi rankomis megztas kojines, mažą stiklainėlį naminio džemo ir paprastą atviruką su keliais nuoširdžiais sakiniais. Tokius dalykus prisimenu iki šiol. Problema buvo ne dovanų vertė, o jausmas, kad visi privalome dalyvauti tradicijoje, net jeigu ji mums seniai nebedžiugina.

Mamai papasakojau, kiek išleidau praėjusiais metais. Ji nustebo. Paklausė, kam pirkau tiek daug ir kodėl negalėjau apsiriboti mažomis smulkmenomis. Tada supratau dar vieną dalyką – niekas manęs tiesiogiai nevertė pirkti brangių dovanų. Didelę dalį spaudimo susikūriau pati, nes norėjau visiems įtikti. Bijojau, kad pigesnė dovana atrodys nepagarbiai, kad kas nors palygins, kiek gavo kiti, arba pagalvos, jog man nerūpi šeimos santykiai.

Tačiau laikui bėgant ši baimė virto nuolatiniu įpročiu, kurio nebesugebėjau sustabdyti.

Vakare susėdau ir perskaičiau visas žinutes dar kartą. Pastebėjau, kad nė vienas iš labiausiai pasipiktinusių giminaičių nepaklausė, ar man finansiškai sunku. Niekas nepasidomėjo, kodėl nusprendžiau atsisakyti dovanų. Jie iš karto pradėjo kalbėti apie tai, ką mano sprendimas reiškia jiems.

Galbūt dalis jų tiesiog bijojo, kad pasikeis įprasta šventės tvarka. Galbūt kai kuriems pasirodė, kad mano žinutė yra užslėptas priekaištas dėl ankstesnių dovanų. Nors tokio tikslo neturėjau, dabar suprantu, kad žmonės kartais asmeniškai priima net ir tuos sprendimus, kurie visai nėra nukreipti prieš juos.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.