Kalėdos. Giminės susitikimas. Šiemet to nebus! Aš nekenčiu savo giminaičių, kodėl turėčiau per „prievartą” ten eiti?
Šiemet į giminės Kalėdas nevažiuosiu. Apie tai pranešiau dar tada, kai šeimos pokalbyje tik pradėjo tartis, kas keps antį, kas atsiveš mišrainės ir kieno namuose šį kartą tilps visi vaikai. Mano žinutė buvo trumpa, tačiau po jos telefonas netilo visą vakarą: vieni klausinėjo, ar susipykome, kiti aiškino, kad per šventes reikia pamiršti nuoskaudas, o mama paskambino paklausti, ką jai dabar sakyti savo seseriai. Niekas nepaklausė, kas nutiko per ankstesnes Kalėdas, nors prie stalo tą vakarą sėdėjo visi.
Važiuodavau ir iš anksto žinodavau, kaip jausiuosi
Prieš kiekvieną giminės susitikimą pradėdavau su savimi derėtis. Gal šįkart bus kitaip, gal niekas nepradės tų pačių kalbų, gal tiesiog pavalgysime, pasijuoksime ir ramiai grįšime namo. Vyras jau žinodavo, kad likus kelioms dienoms tapsiu irzlesnė, tačiau dar ilgai jam sakiau, jog čia tik nuovargis nuo pasiruošimo.
Ruošdavomės rimtai: dovanos vaikams, vaišės bendram stalui, šventiniai drabužiai, gėlės šeimininkei. Pakeliui dar sustodavome nupirkti to, ką kas nors paskutinę minutę pamiršdavo. Automobilyje vaikams primindavau pasisveikinti, padėkoti už dovanas ir nesėdėti visą laiką telefonuose, lyg važiuotume laikyti egzamino.
Atvykus reikėdavo greitai įsitraukti į darbus. Nusivilkdavau paltą, plaudavausi rankas ir eidavau pjaustyti duonos, dėlioti lėkščių ar nešti patiekalų, kol dalis giminaičių jau sėdėdavo prie stalo. Man tai netrukdydavo – padėti atrodė savaime suprantama, be to, virtuvėje kartais būdavo ramiau nei svetainėje.
Pavargdavau nuo to, kas prasidėdavo vėliau. Klausimai apie atlyginimą, paskolą, vaikų pažymius ir mūsų atostogas būdavo užduodami taip, kad atsakymas beveik visada tapdavo proga ką nors pakomentuoti. Į šeimos susitikimus važiuodavau pasiruošusi gintis, nors niekam to neprisipažindavau.
Prie stalo buvo galima juokauti apie visus, tik ne visiems vienodai
Mano teta mėgdavo sakyti, kad šeimoje nereikia jautriai reaguoti. Ji galėdavo paklausti, ar vėl priaugau svorio, o man nutilus pasiūlydavo neįsižeisti dėl paprasto klausimo. Jei pati paklausdavau ko nors nepatogaus, mama vėliau virtuvėje paprašydavo nelįsti prie tetos, nes ši ir taip turi rūpesčių.
Dėdė nuolat lygindavo pusbrolių ir pusseserių gyvenimus. Vienas jau pasistatė namą, kita gavo geresnes pareigas, treti vaikus leidžia į privačią mokyklą. Mano darbas jam vis atrodydavo kažkoks laikinas užsiėmimas, nors jame dirbau seniai ir iš jo gyvenome.
Būdavo ir gerų akimirkų. Prisimindavome senelius, ištraukdavome nuotraukas, vaikai susigalvodavo žaidimų, o pusbrolis kartais taip papasakodavo seną nutikimą, kad juokdavomės iki ašarų. Būtent dėl tokių akimirkų vis suabejodavau savimi: gal per daug sureikšminu kelias pastabas ir nemoku tiesiog nekreipti dėmesio.
Tačiau grįždama namo prisimindavau ne juokingą istoriją, o tai, ką vėl nutylėjau. Vyrui pasakodavau, kaip reikėjo atsakyti, ką galėjau pasakyti ir kodėl kitą kartą jau tikrai neleisiu su manimi taip kalbėti. Jis klausydavosi, o paskui paklausdavo, kodėl apie tai pasikalbu tik automobilyje, kai tų žmonių jau nebėra šalia.

Pernai pirmą kartą išgirdau, kaip visa tai skamba mano vaikui
Per praėjusias Kalėdas mano dukra nenorėjo fotografuotis. Buvo pavargusi, susipykusi su pusbroliu ir tiesiog prašė leisti dar truputį pasėdėti atskirai. Teta iškart pradėjo komentuoti paauglystę, telefonus ir tai, kad šiuolaikiniai vaikai nebemoka gerbti vyresnių.
Bandžiau nukreipti kalbą, tačiau prie jos prisidėjo dar keli balsai. Dukrai aiškino, kad su tokiu veidu gyvenime bus sunku, o kažkas nusijuokė, jog charakterį tikriausiai paveldėjo iš manęs. Sėdėjau šalia ir jutau, kaip man kaista veidas, bet vis dar mėginau išlaikyti mandagų toną.
Pasakiau, kad užteks ir kad vaikas neprivalo šypsotis pagal komandą. Prie stalo trumpam nutilo, tada išgirdau, jog pati iš paprasto pajuokavimo darau dramą. Dukra atsistojo ir išėjo į kitą kambarį, o aš dar kelias minutes likau aiškintis, užuot iškart nuėjusi paskui ją.
Grįžtant ji paklausė, kodėl neleidžiu kitiems vaikams iš jos tyčiotis, bet giminaičiams leidžiu. Neturėjau atsakymo, kuriuo pati tikėčiau. Tą vakarą supratau, kad mano tylėjimas jai atrodo kaip sutikimas, ir pažadėjau, jog kitą kartą elgsiuosi kitaip.
Kai pasakiau „ne“, visi pradėjo skambinti
Šiemet žinutę parašiau darbo dieną per pietų pertrauką. Pranešiau, kad Kalėdas leisime namuose ir bendrame susitikime nedalyvausime, palinkėjau gražiai susiplanuoti vakarą. Perskaičiau kelis kartus, ištryniau ilgą pasiteisinimą apie nuovargį ir paspaudžiau siųsti.
Mama paskambino beveik iškart. Iš pradžių klausė, gal vyras nenori važiuoti, paskui – gal neturime pinigų dovanoms, galiausiai pasakė, kad aš visada viską laikau savyje, o paskui padarau staigmeną. Priminti ankstesni pokalbiai nepadėjo: jos manymu, teta taip kalba su visais, todėl neturėčiau priimti asmeniškai.
Vakare vyrui išrėžiau, kad nekenčiu savo giminaičių ir nebenoriu jų matyti. Jis nepuolė nei pritarti, nei raminti, tik paklausė, ar tikrai visų. Tada pradėjau vardyti žmones, su kuriais mielai išgerčiau kavos, kuriems norėčiau paskambinti ir kurių iš tikrųjų pasiilgstu.
Man pačiai pasidarė aiškiau, ko nebenoriu. Nenoriu vėl sėdėti vienoje vietoje su žmonėmis, kuriems negaliu paprieštarauti nesugadindama nuotaikos visam vakarui. Galiu palaikyti ryšį su giminaičiais ir nedalyvaudama bendrame susitikime, todėl pusbroliui parašiau atskirai, o mamą pakviečiau pas mus kitą dieną.
Šventės namuose nebus tobulos, bet sprendimas jau priimtas
Mama į kvietimą iškart neatsakė. Kelias dienas bendravome apie kasdienius reikalus, atsargiai aplenkdamos Kalėdas, kol vieną vakarą ji paklausė, ar galės atsinešti savo kepto pyrago. Pasakiau, kad žinoma, ir abi apsimetėme nepastebėjusios, kiek palengvėjimo buvo tame trumpame pokalbyje.
Su dukra jau aptarėme, ką gaminsime. Ji pasiūlė vieną patiekalą, vyras kitą, o aš pirmą kartą nepasiėmiau sąrašo visko, kas tradiciškai „privalo būti“. Dar nežinau, ar valgysime šventiškai pasipuošę, ar iki pietų vaikščiosime su naminiais drabužiais.
Tikriausiai bus ir nejaukumo. Galiu pagauti save tikrinančią telefoną, žiūrinčią bendras nuotraukas ir svarstančią, ką apie mane kalba prie stalo. Nenoriu apsimesti, kad vienas sprendimas iš karto panaikino seną norą visiems įtikti.
Vakar mama vėl užsiminė, jog dar galėčiau persigalvoti ir bent trumpam užvažiuoti. Atsakiau, kad planų nekeisime, ir paklausiau, kelintą kitą dieną jos laukti. Šįkart po pokalbio neberašiau papildomos žinutės su atsiprašymu.
Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Turite savo istoriją? Papasakokite mums.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


