Pirmą kartą per septynerius metus paprašiau didesnio atlyginimo: ruošiausi dvi savaites, o pokalbis truko dešimt minučių

Gyvenimiškas pasakojimas apie moterį, kuri po septynerių metų toje pačioje darbovietėje pagaliau išdrįso paprašyti didesnio atlyginimo. Istorija sukurta, tačiau joje aprašytos situacijos pažįstamos daugeliui darbuotojų.

Dvi savaites repetavau, ką pasakysiu vadovui. Net važiuodama automobiliu į darbą garsiai kartodavau sakinius, kad tik nesusipainiočiau. Buvau susirašiusi visus per septynerius metus atliktus darbus, naujas pareigas, papildomas atsakomybes ir net kelis pavyzdžius, kaip mano pasiūlymai padėjo įmonei sutaupyti pinigų. Labiausiai bijojau ne to, kad atsakys neigiamai, o to, kad paprasčiausiai pradėsiu teisintis, kodėl apskritai drįstu prašyti daugiau.

Kai pagaliau atėjo sutarta diena, įėjau į vadovo kabinetą su užrašų knygele rankose. Atsisėdau, kelis kartus giliai įkvėpiau ir pradėjau pasakoti. Vadovas išklausė, uždavė du klausimus, kažką pasižymėjo kompiuteryje ir pasakė sakinį, kuriam visiškai nebuvau pasiruošusi.

„Gerai, galime pakelti.“

Iš pradžių net nesupratau, ką išgirdau. Dar norėjau pasakoti apie savo pasiekimus, priminti atliktus projektus ir paaiškinti, kiek atsakomybės dabar turiu. Tačiau vadovas jau kalbėjo apie naują atlyginimą ir datą, nuo kurios jis bus taikomas. Visas pokalbis truko maždaug dešimt minučių. Išėjusi iš kabineto nuėjau į tualetą, užsirakinau ir pravirkau. Ne iš džiaugsmo, nors tikrai džiaugiausi. Verkiau todėl, kad staiga supratau, kiek metų tylėjau laukdama, kol kažkas kitas pastebės mano darbą.

Septynerius metus buvau patogi darbuotoja, kuri niekada nieko neprašo

Man 36-eri, gyvenu Kaune ir dirbu administravimo specialiste vidutinio dydžio prekybos įmonėje. Įsidarbinau prieš septynerius metus, kai mano dukrai buvo vos treji. Tuo metu labiausiai norėjau stabilumo – darbo, kuriame atlyginimas mokamas laiku, nereikia dažnai dirbti vakarais ir galima ramiai pasiimti laisvą dieną, kai vaikas suserga.

Pradėjau nuo gana paprastų užduočių. Tvarkiau dokumentus, atsakinėjau į klientų laiškus, ruošdavau sąskaitas ir padėdavau kolegoms. Darbas nebuvo labai sudėtingas, tačiau stengiausi viską atlikti kruopščiai. Vadovas dažnai sakydavo, kad manimi galima pasitikėti, o kolegos juokaudavo, jog jeigu nežino, kur rasti kokį dokumentą, reikia klausti manęs.

Per tuos metus daug kas pasikeitė. Iš pradžių išmokau dirbti su nauja apskaitos programa, vėliau perėmiau dalį tiekimo dokumentų, pradėjau koordinuoti užsakymus ir apmokyti naujus darbuotojus. Kai viena kolegė išėjo motinystės atostogų, beveik pusmetį atlikau dalį jos pareigų. Kai kita išėjo iš darbo, man buvo perduotos dar kelios užduotys.

Visa tai vyko pamažu. Niekas vieną rytą neatėjo ir nepasakė, kad nuo šiandien turėsiu dvigubai daugiau atsakomybės. Tiesiog vieną savaitę paprašydavo padėti, kitą – pavaduoti, o po kurio laiko tie darbai jau būdavo laikomi mano įprastomis pareigomis.

Atlyginimas per septynerius metus buvo kelis kartus šiek tiek padidintas, tačiau daugiausia dėl bendrų įmonės sprendimų. Niekada pati neprašiau jo peržiūrėti. Paskutiniu metu į rankas gaudavau 1 150 eurų. Prieš kelerius metus tokia suma man atrodė visai padori, tačiau dabar, kai pradėjome daugiau mokėti už būsto paskolą, maistą ir dukros poreikius, pinigų vis dažniau pritrūkdavo.

Vyras kartais paklausdavo, kodėl neprašau didesnio atlyginimo. Atsakydavau, kad nenoriu gadinti santykių darbe. Bijojau, jog vadovas pagalvos, kad esu nedėkinga, kad per daug apie save galvoju arba kad man jau nebetinka dabartinė darbovietė.

Dabar suprantu, jog ilgą laiką pati save įtikinėjau, kad geram darbuotojui nereikia prašyti – jo pastangas vadovas pastebės savaime.

Pagaliau išdrįsau paprašyti didesnio atlyginimo

Vienas naujos kolegės sakinys privertė mane suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų esu verta

Viskas pasikeitė rugsėjo viduryje, kai į mūsų skyrių atėjo nauja darbuotoja. Ji buvo jaunesnė, ką tik baigusi studijas ir dar tik mokėsi dirbti su mūsų naudojamomis programomis. Mane paskyrė jai padėti pirmosiomis savaitėmis.

Vieną dieną per pietų pertrauką kalbėjomės apie darbo paieškas. Ji pasakojo, kad prieš priimdama pasiūlymą buvo keliuose pokalbiuose ir ilgai svarstė, kurią įmonę pasirinkti. Tada visiškai paprastai pasakė, kad čia pasiūlytas atlyginimas jai pasirodė neblogas, nors iš pradžių norėjusi šiek tiek daugiau.

Nesiteiravau, kiek ji uždirba, tačiau vėliau užsiminė apie maždaug 1 300 eurų atlyginimą į rankas. Nežinojau visų jos sutarties sąlygų ir pareigų skirtumų, todėl nenorėjau daryti skubotų išvadų. Vis dėlto tas pokalbis privertė mane pirmą kartą rimtai pagalvoti apie savo atlyginimą.

Grįžusi namo papasakojau vyrui. Jis paklausė, kodėl esu tokia nusiminusi. Atsakiau, kad septynerius metus mokausi, dirbu, prisiimu vis daugiau atsakomybės, o naujam žmogui jau darbo pradžioje gali būti siūlomas didesnis atlyginimas.

Vyras paklausė labai paprasto dalyko: ar kada nors pati pasakiau vadovui, kiek norėčiau uždirbti?

Turėjau pripažinti, kad ne.

Tą vakarą pirmą kartą atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau ieškoti darbo skelbimų. Žiūrėjau, kokias algas siūlo įmonės už panašias administravimo ir užsakymų koordinavimo pareigas Kaune. Vienur atlyginimai buvo mažesni, kitur didesni, tačiau pamačiau, kad mano turima patirtis ir atsakomybės galėtų būti vertinamos geriau.

Tada pradėjau surašinėti viską, ką darau darbe. Prireikė beveik dviejų puslapių.

Tik tada supratau, kad pati ilgą laiką nuvertinau savo darbą. Buvau taip pripratusi prie kasdienių užduočių, jog net nepastebėjau, kiek jų prisikaupė. Man atrodė normalu atsakyti į sudėtingus klientų klausimus, mokyti naujus darbuotojus, tikrinti užsakymus ir spręsti kolegų problemas. Tačiau tai jau seniai nebebuvo tos pačios pareigos, dėl kurių įsidarbinau prieš septynerius metus.

Dvi savaites rengiausi pokalbiui, kurį mintyse jau buvau pralaimėjusi

Nusprendusi paprašyti didesnio atlyginimo pirmiausia apie tai pasakiau vyrui. Jis apsidžiaugė ir pasiūlė tiesiog susitarti dėl susitikimo su vadovu. Man viskas atrodė gerokai sudėtingiau.

Kelis vakarus skaičiau apie derybas dėl atlyginimo. Supratau, kad neturėčiau pokalbio pradėti pasakojimu, kaip pabrango maistas ar kiek mokame už būsto paskolą. Nors būtent dėl šių priežasčių man reikėjo daugiau pinigų, atlyginimą norėjau aptarti remdamasi savo darbu ir atsakomybėmis.

Todėl pasiruošiau konkrečius pavyzdžius. Užrašiau, kokias papildomas funkcijas perėmiau, kiek žmonių apmokiau, kokius procesus padėjau supaprastinti. Vienas mano pasiūlytas dokumentų tvarkymo pakeitimas sumažino pasikartojančių klaidų skaičių, o kitą kartą pastebėjau netikslumą užsakyme, kuris įmonei būtų kainavęs nemažai pinigų.

Taip pat iš anksto nusprendžiau, kokio atlyginimo norėčiau. Mano tikslas buvo 1 400 eurų į rankas. Tai reiškė 250 eurų padidėjimą. Šis skaičius mane pačią gąsdino. Atrodė, kad prašau per daug, nors supratau, jog naujas atlyginimas būtų labiau atitikęs mano dabartines pareigas.

Vieną vakarą vyras pasiūlė pasipraktikuoti. Atsisėdo priešais mane virtuvėje ir apsimetė vadovu. Paprašė paaiškinti, kodėl norėčiau didesnio atlyginimo. Pradėjau kalbėti, tačiau jau po pirmojo sakinio susipainiojau ir ėmiau teisintis.

Pasakiau, kad suprantu, jog įmonei irgi nelengva, kad nenoriu sukelti problemų ir kad galbūt dabar netinkamas metas. Vyras sustabdė mane ir paklausė, kodėl iš karto bandau įtikinti vadovą man nepakelti atlyginimo.

Tą vakarą abu nusijuokėme, tačiau jo žodžiai man įstrigo. Iš tiesų buvau pasiruošusi atsisakyti savo prašymo dar neišgirdusi atsakymo.

Kitą dieną persirašiau pokalbio pradžią. Nusprendžiau kalbėti paprastai: per septynerius metus mano atsakomybės išaugo, rezultatai geri, todėl norėčiau aptarti atlyginimo peržiūrą. Be atsiprašinėjimų, be ilgų pasiteisinimų ir be bandymo įtikti.

Likus trims dienoms iki susitikimo beveik nemiegojau. Mintyse įsivaizdavau įvairiausius scenarijus. Gal vadovas pasakys, kad įmonė neturi pinigų. Gal paklaus, ar ketinu išeiti. O gal tiesiog nusijuoks ir pasakys, kad mano atlyginimas jau pakankamas.

Nors nieko panašaus iki tol nebuvau iš jo girdėjusi, pati save gąsdinau galimais atsakymais.

Vadovas uždavė du klausimus, o tada pasakė tai, ko nesitikėjau

Susitikimą buvome sutarę trečiadienį dešimtą ryto. Į kabinetą atėjau penkiomis minutėmis anksčiau. Rankose laikiau užrašų knygelę, kurioje buvo surašyti svarbiausi argumentai. Vadovas paklausė, apie ką norėčiau pasikalbėti.

Pasakiau, kad norėčiau aptarti savo atlyginimą ir pareigas. Paaiškinau, kad per pastaruosius metus perėmiau papildomų funkcijų, prisidėjau prie naujų darbuotojų apmokymo ir dabar esu atsakinga už daugiau procesų nei įsidarbinimo pradžioje.

Jis išklausė ir paklausė, kokio atlyginimo tikiuosi.

Tą akimirką širdis pradėjo plakti taip stipriai, kad atrodė, jog jis gali tai girdėti. Pasakiau, kad norėčiau 1 400 eurų į rankas. Tada nutilau. Anksčiau būčiau iš karto pridūrusi, kad galime tartis ir dėl mažesnės sumos, tačiau šį kartą nusprendžiau palaukti atsakymo.

Vadovas kelias akimirkas žiūrėjo į kompiuterį. Tada paklausė, ar esu pasiruošusi ir toliau koordinuoti užsakymų procesą bei padėti naujiems darbuotojams. Atsakiau, kad taip, jeigu aiškiai susitarsime dėl atsakomybių.

Jis pasakė, kad mano darbu patenkintas ir kad atlyginimo peržiūra jau kurį laiką buvo svarstoma. Pasiūlė nuo kito mėnesio padidinti atlyginimą iki 1 350 eurų į rankas, o po trijų mėnesių dar kartą aptarti rezultatus ir galimą tolimesnį padidinimą.

Sėdėjau ir nežinojau, ką pasakyti.

Buvau pasiruošusi ilgai diskusijai. Tikėjausi prieštaravimų, papildomų klausimų ir bandymų įrodyti, kodėl daugiau mokėti neįmanoma. Tačiau vadovas kalbėjo ramiai, lyg aptartume įprastą darbo klausimą.

Paklausiau, ar teisingai supratau, kad atlyginimas didės jau nuo kito mėnesio. Jis patvirtino ir pasakė, kad personalo skyrius paruoš reikiamus dokumentus.

Visas pokalbis truko apie dešimt minučių.

Išėjusi iš kabineto nuėjau į tualetą. Atsistojau prieš veidrodį ir staiga pravirkau. Atrodytų, turėjau džiaugtis, juk pasiekiau beveik tai, ko norėjau. Tačiau labiausiai mane slėgė mintis, kiek laiko gyvenau su įsitikinimu, kad neturiu teisės prašyti daugiau.

Dabar gausiu didesnį atlyginimą

Labiausiai nustebino ne atlyginimo padidėjimas, o vienas vadovo sakinys

Po kelių dienų vadovas pats užsuko prie mano darbo stalo. Pasakė, kad personalo skyriui perdavė informaciją apie naują atlyginimą ir kad sutarties pakeitimą galėsiu pasirašyti artimiausiu metu. Tada pridūrė, kad ateityje apie profesinius lūkesčius kalbėčiau anksčiau, o ne laukčiau tiek metų.

Nežinojau, kaip į tai reaguoti.

Paklausiau, ar jis tikrai nežinojo, kad norėčiau didesnio atlyginimo. Vadovas atsakė, kad supranta, jog darbuotojai nori uždirbti daugiau, tačiau kiekvieno lūkesčių ir planų negali tiksliai atspėti. Pasakė, kad būtų buvę naudinga apie tai pasikalbėti gerokai anksčiau.

Grįžusi namo ilgai galvojau apie jo žodžius. Žinoma, darbdavys pats turi vertinti darbuotojų indėlį ir užtikrinti sąžiningą atlyginimų sistemą. Nenoriu manyti, kad viskas priklauso tik nuo darbuotojo gebėjimo paprašyti. Tačiau mano atveju tylėjimas tikrai nepadėjo.

Per septynerius metus ne kartą buvau nepatenkinta atlyginimu. Kartais pavydėdavau pažįstamiems, kurie keisdami darbą gaudavo geresnius pasiūlymus. Kartais grįžusi namo skųsdavausi vyrui, kad įmonėje vis daugiau darbo, o pinigų beveik tiek pat. Tačiau nė karto nebuvau tiesiai pasakiusi vadovui, ką norėčiau pakeisti.

Vyras, sužinojęs apie pokalbio rezultatą, pirmiausia pasveikino. Paskui paklausė, ar dabar suprantu, dėl ko jis tiek laiko ragino mane pasikalbėti. Atsakiau, kad suprantu, tačiau paprašiau bent šį vakarą nesakyti, jog jis buvo teisus.

Abu nusijuokėme.

Papildomi 200 eurų per mėnesį mūsų šeimos nepavers turtinga. Tačiau per metus tai sudaro 2 400 eurų, jeigu atlyginimas bus mokamas visus dvylika mėnesių. Mums tai nemaži pinigai. Galėsime daugiau atidėti santaupoms, lengviau pasiruošti didesniems pirkiniams ir ne taip nerimauti dėl nenumatytų išlaidų.

Vis dėlto svarbiausia net ne ši suma. Pirmą kartą pajutau, kad galiu kalbėti apie savo darbo vertę nejausdama kaltės.

Supratau, kad septynerius metus laukiau leidimo, kurio niekas neturėjo duoti

Praėjus kelioms savaitėms po pokalbio, darbe niekas nepasikeitė taip dramatiškai, kaip buvau įsivaizdavusi. Vadovas ir toliau sveikinasi taip pat, kolegos dirba savo darbus, o manęs niekas nelaiko nepatogia darbuotoja. Net santykiai su vadovu netapo šaltesni, nors būtent to bijojau labiausiai.

Dabar juokinga prisiminti, kiek vakarų praleidau repetuodama ir kiek kartų norėjau atšaukti susitikimą. Tačiau kartu suprantu, kad man tas pokalbis buvo daug daugiau nei paprastos derybos dėl atlyginimo.

Visą gyvenimą buvau mokoma būti kukli, stropi ir nereikalauti per daug. Tėvai sakydavo, kad svarbiausia turėti stabilų darbą, gerai atlikti pareigas ir nesipykti su vadovybe. Šių dalykų ir laikiausi. Tačiau ilgainiui kuklumą pradėjau painioti su baime pasakyti, ko noriu.

Neseniai jaunesnė kolegė paklausė, ar sunku kalbėtis dėl atlyginimo. Pasakiau, kad man buvo labai sunku, bet tik iki tol, kol įėjau į kabinetą. Pats pokalbis pasirodė daug paprastesnis nei visos mano galvoje sukurtos istorijos.

Žinoma, suprantu, kad ne kiekvienas prašymas baigiasi teigiamu atsakymu. Ne visi darbdaviai turi galimybių didinti atlyginimus, ne visi vadovai vienodai vertina darbuotojų indėlį. Kartais tenka išgirsti „ne“, o kartais – ieškoti kitos darbovietės. Tačiau dabar esu įsitikinusi, kad vien baimė sulaukti neigiamo atsakymo neturėtų būti priežastis niekada nepradėti pokalbio.

Praėjusią savaitę gavau pirmąjį didesnį atlyginimą. Atsidariau banko programėlę ir kelias akimirkas žiūrėjau į sumą. Paskui pervedžiau 150 eurų į santaupų sąskaitą, o likusius papildomus pinigus nusprendėme skirti šeimos reikmėms.

Vakare vyras pasiūlė nueiti pavakarieniauti į miestą. Sutikau. Ne todėl, kad staiga galėtume sau leisti daugiau išlaidauti, o todėl, kad norėjau mažos šventės po sprendimo, kuriam taip ilgai kaupiausi.

Sėdėdama kavinėje prisiminiau save prieš dvi savaites – moterį, kuri automobilyje repetuodavo pokalbį ir bijodavo net ištarti norimą sumą.

Septynerius metus laukiau, kol kažkas pastebės, kiek daug dirbu, ir pats pasiūlys didesnį atlyginimą. Galiausiai tam prireikė dešimties minučių pokalbio. Ir nors norėčiau sakyti, kad svarbiausia buvo papildomi 200 eurų, iš tiesų didžiausias pokytis įvyko mano galvoje. Pirmą kartą supratau, kad prašyti sąžiningo atlygio už savo darbą nėra gėda.

Kaip pasiruošti pokalbiui dėl didesnio atlyginimo, kad jis nevirstų nemaloniu ginču?

Pokalbis dėl atlyginimo daugeliui žmonių kelia įtampą, ypač jeigu toje pačioje darbovietėje dirbama ilgai ir su vadovu palaikomi geri santykiai. Tačiau prašymas peržiūrėti atlyginimą yra įprasta profesinių santykių dalis. Svarbu jam pasiruošti taip, kad pokalbis būtų paremtas konkrečiais argumentais, o ne vien emocijomis.

Pirmiausia verta įvertinti, kaip pasikeitė jūsų pareigos ir atsakomybės. Galbūt per pastaruosius metus pradėjote koordinuoti daugiau projektų, apmokyti naujus darbuotojus, spręsti sudėtingesnes problemas ar pasiekėte rezultatų, kurie buvo naudingi įmonei. Tokius pavyzdžius naudinga surašyti iš anksto, kad susitikimo metu nereikėtų jų prisiminti paskutinę minutę.

Taip pat verta pasidomėti atlygio dydžiais darbo rinkoje. Galima peržiūrėti panašių pareigų darbo skelbimus, atsižvelgti į reikalingą patirtį, atsakomybes ir darbo vietą. Svarbu lyginti panašias darbo sąlygas bei nepainioti atlyginimo prieš mokesčius su suma, gaunama į rankas.

Prieš pokalbį naudinga apsispręsti, kokio atlyginimo tikitės. Jeigu vadovas paklaus konkrečios sumos, aiškus atsakymas padės išvengti neapibrėžtumo. Tačiau kartu verta apgalvoti ir alternatyvas: galbūt darbdavys negali padidinti atlyginimo iš karto, bet galėtų pasiūlyti aiškią peržiūros datą, papildomus mokymus ar kitokį susitarimą.

Pokalbį geriausia pradėti ramiai ir dalykiškai. Užuot teigę, kad viskas pabrango ir todėl būtinai reikia daugiau pinigų, galite paaiškinti, kaip per tam tikrą laiką pasikeitė jūsų indėlis į įmonės veiklą. Asmeniniai finansiniai poreikiai yra suprantami, tačiau derybose dažniausiai svarbesni darbo rezultatai, atsakomybės ir atlygio pagrįstumas.

Jeigu išgirstate neigiamą atsakymą, verta pasiteirauti, kokiomis sąlygomis atlyginimas galėtų būti peržiūrėtas ateityje. Galima susitarti dėl konkrečių tikslų ir datos, kada prie šio klausimo grįšite. Jeigu atsakymas nuolat atidėliojamas be aiškių argumentų, tai gali būti priežastis įvertinti kitas profesines galimybes.

Svarbiausia nepradėti pokalbio iš anksto save nuvertinant. Darbuotojas neturi atsiprašinėti vien dėl to, kad nori aptarti savo atlyginimą. Net jeigu derybos nesibaigs iš karto norimu rezultatu, pats pokalbis gali suteikti daugiau aiškumo apie profesines perspektyvas ir parodyti, kaip darbdavys vertina jūsų indėlį.

Kartais sunkiausia ne pasakyti norimą sumą, o pagaliau patikėti, kad turite teisę apie ją kalbėti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.