Po dvidešimties metų išėjau iš darbo: labiausiai nustebino kolegos, nes juos laikiau savo draugais

Paskutinę darbo dieną kolegos įteikė gėlių, nusifotografavome prie virtuvėlės lango ir susitarėme netrukus susitikti vakarienės. Po kelių savaičių, kai bendrame pokalbyje pasiūliau išsirinkti dieną, atsakė tik du žmonės. Tada pirmą kartą susimąsčiau, kiek mūsų bendravimo iš tiesų laikėsi ant draugystės, o kiek – ant įpročio kas rytą ateiti į tą patį kabinetą.

Apie juos žinojau daugiau nei apie kai kuriuos gimines

Per dvidešimt metų darbovietėje pasikeitė baldai, vadovai ir net įmonės pavadinimas, tačiau keli žmonės liko tie patys. Kartu mokėmės naudotis naujomis programomis, pykome dėl nesuprantamų sprendimų ir dengėme vieni kitus, kai reikėdavo anksčiau išbėgti namo. Kartais užtekdavo pažvelgti per stalą, ir jau būdavo aišku, kad po susirinkimo turėsime apie ką pasikalbėti.

Žinojau, kieno vaikas nenori eiti į mokyklą, kieno vyras laukia tyrimų atsakymų ir kas savaitgalį vėl važiuos padėti tėvams. Jie taip pat žinojo mano šeimos rūpesčius, matė nuotraukas iš atostogų ir girdėjo ne vieną istoriją, kurios nepasakojau niekam kitam. Man toks artumas atrodė pakankamas vadinti juos draugais.

Tiesa, už darbo ribų susitikdavome retai. Būdavo kalėdinis vakarėlis, kartais gimtadienis, viena kita išvyka, bet vis atsirasdavo priežastis rimtesnius planus atidėti. Tuomet to nesureikšminau: juk ir taip matydavomės beveik kasdien, todėl atrodė, kad mūsų ryšiui nieko netrūksta.

Išeiti nusprendžiau dėl savęs, bet laukiau jų palaikymo

Apie kitą darbą pradėjau galvoti po eilinio vakaro, kai dar namuose tikrinau paštą ir atsakinėjau į klausimus, galėjusius palaukti ryto. Pareigos seniai nebedžiugino, tačiau išeiti buvo baisu: viskas pažįstama, atlyginimas ateina laiku, o aplink žmonės, prie kurių pripratau. Gavus kitą pasiūlymą, sunkiausia buvo ne pasirašyti sutartį, o pranešti savo kabinetui.

Reakcijos iš pradžių sušildė. Vienas kolega pasakė, kad seniai reikėjo bandyti ką nors naujo, kita apkabino ir prisipažino mananti, jog be manęs rytinė kava nebebus tokia pati. Kalbėjome, kad dabar pagaliau susitiksime normaliai, neskubėdami prie kompiuterių ir nepertraukiami telefono skambučių.

Per paskutines savaites perdaviau darbus, surašiau, kur kas laikoma, ir atsakiau į tuos pačius klausimus po kelis kartus. Atsisveikinimo dieną net susigraudinau skaitydama atviruką su palinkėjimais. Nė kiek neabejojau, kad keičiu darbovietę, bet žmones savo gyvenime pasilieku.

Žinutės ateidavo, tik beveik visos buvo apie darbą

Pirmą savaitę naujoje vietoje džiaugiausi kiekviena žinute iš senojo kolektyvo. Tačiau atsidarius pokalbį dažniausiai laukdavo klausimas, kur rasti lentelę, kaip buvau skaičiavusi vieną rodiklį arba su kuo derindavau užsakymą. Atsakydavau ir dar pridėdavau, kaip man sekasi, bet pokalbis paprastai baigdavosi padėka už pagalbą.

Vieną penktadienį pasiūliau susitikti vakarienės. Viena kolegė negalėjo dėl šeimos planų, kitas parašė, kad tą savaitę labai pavargęs, o likusieji nieko neatsakė. Po kurio laiko pasiūliau kitą dieną, tačiau bendros datos taip ir neradome.

Skaudžiausia buvo pamatyti jų nuotrauką iš kavinės, į kurią anksčiau kartais eidavome po darbo. Supratau, kad greičiausiai susitarė spontaniškai, tiesiog visi kartu išėjo pro duris, ir niekas nesiekė manęs įskaudinti. Vis tiek kurį laiką žiūrėjau į telefoną, nes aš juos prisimindavau net būdama kitur, o jiems manęs tą vakarą, matyt, nepritrūko.

Tada nustojau rašyti pirma, norėdama pažiūrėti, kas bus. Kelias savaites buvo tylu, paskui vėl gavau klausimą apie seną failą. Atsakiau, kur jo ieškoti, tačiau šįkart nebepridėjau kvietimo kavos.

Paskambino žmogus, iš kurio mažiausiai tikėjausi

Su viena kolege anksčiau bendraudavome daugiausia tik darbo reikalais. Ji sėdėjo kitame kabinete, retai ateidavo į virtuvėlę ir niekada ilgai neužsibūdavo po darbo. Todėl nustebau, kai vieną vakarą paskambino tiesiog paklausti, ar jau apsipratau naujoje vietoje.

Pasikalbėjome ilgai, o kitą savaitę susitikome pasivaikščioti. Nebuvo bendrų darbinių naujienų, todėl iš pradžių net nežinojome, nuo ko pradėti, bet netrukus kalba pasisuko apie visai kitus dalykus. Pirmą kartą sužinojau, kaip ji leidžia savaitgalius, nors daugybę metų dirbome tame pačiame aukšte.

Su buvusio kabineto žmonėmis ryšys visiškai nenutrūko. Kartais pasveikiname vieni kitus, pasikeičiame naujienomis, tačiau nebelaukiu, kad bendravimas savaime grįš į ankstesnę vietą. Ir nebenoriu nubraukti tų dvidešimties metų vien dėl to, kad dabar mūsų gyvenimai juda atskirai.

Praėjusią savaitę viena buvusi kolegė parašė, kad pasiilgo mūsų rytų. Atsakiau, kad ir aš, ir pasiūliau šeštadienį išgerti kavos. Ji pasiūlė konkretų laiką, o aš pirmą kartą po išėjimo į tokį susitikimą žiūriu ramiai: nueisiu pasikalbėti, užuot tikrinusi, kiek kam dar rūpiu.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Turite savo istoriją? Papasakokite mums.