Pensininkė pirmą kartą pirko prekes internetu: kai prekė neatėjo, bankas paaiškino, kaip atgauti pinigus, o sūnus pasakė, kad aš „vėl esu apgauta“

Man 69 metai. Gyvenu viena dviejų kambarių bute Panevėžyje, gaunu pensiją ir stengiuosi pinigus leisti apgalvotai. Nesakyčiau, kad gyvenu blogai, bet kiekvienas didesnis pirkinys reikalauja paskaičiuoti. Jeigu reikia naujų batų, pirmiausia pasižiūriu, kiek kainuos vaistai, komunalinės paslaugos ir maistas. Tik tada sprendžiu, ar galiu sau leisti ką nors nusipirkti.

Iki šio rudens internetu nebuvau pirkusi nė vieno daikto. Moku naudotis telefonu, susimokėti sąskaitas interneto banke, parašyti žinutę. Tačiau užsisakyti prekę iš internetinės parduotuvės vis nedrįsdavau. Bijojau ne tiek pačių technologijų, kiek galimybės suklysti. Visada atrodė paprasčiau nueiti į parduotuvę, prekę apžiūrėti, sumokėti ir parsinešti namo.

Viskas pasikeitė, kai spalio pradžioje nusprendžiau nusipirkti naują dulkių siurblį. Senasis dar veikė, bet buvo sunkus, o jo laidas nuolat strigdavo. Vienoje internetinėje parduotuvėje pamačiau nedidelį, lengvą siurblį, kurio kaina buvo 89 eurai. Panašūs modeliai įprastose parduotuvėse kainavo gerokai daugiau. Perskaičiau aprašymą, apžiūrėjau nuotraukas ir pagalvojau, kad galbūt pagaliau laikas išmokti apsipirkti taip, kaip perka visi.

Nežinojau, kad po kelių dienų dėl šio pirkinio ne tik skambinsiu į banką, bet ir susipyksiu su savo sūnumi.

Sumokėjau 89 eurus ir laukiau siuntos, kuri taip ir neatkeliavo

Parduotuvės interneto svetainė iš pirmo žvilgsnio atrodė tvarkinga. Buvo prekių nuotraukos, aprašymai, pristatymo sąlygos. Prie dulkių siurblio buvo parašyta, kad prekė sandėlyje ir ją pristatys per tris–penkias darbo dienas. Nusprendžiau pabandyti. Įrašiau savo vardą, adresą, telefono numerį ir pasirinkau atsiskaitymą banko kortele.

Prisipažinsiu, rankos šiek tiek drebėjo, kai reikėjo patvirtinti mokėjimą. Tačiau viskas pavyko. Telefone pasirodė banko pranešimas apie 89 eurų mokėjimą, o į elektroninį paštą atėjo užsakymo patvirtinimas. Atsidariau tą laišką gal penkis kartus. Buvo malonu, kad pati susitvarkiau su dalyku, kurį iki tol laikiau pernelyg sudėtingu.

Pirmas tris dienas nelabai jaudinausi. Ketvirtą dieną pradėjau tikrinti elektroninį paštą. Penktąją laukiau žinutės iš kurjerio, bet nieko negavau. Praėjo savaitė, o prekės vis dar nebuvo. Parduotuvės svetainėje užsakymo būsena nesikeitė – buvo parašyta, kad užsakymas apdorojamas.

Parašiau parduotuvei elektroninį laišką. Mandagiai paklausiau, kada bus išsiųstas mano dulkių siurblys. Kitą dieną atsakymo nebuvo. Dar po dviejų dienų parašiau antrą kartą. Tuomet pabandžiau paskambinti svetainėje nurodytu telefono numeriu, bet prisiskambinti nepavyko.

Pradėjau nerimauti. 89 eurai galbūt nėra didžiuliai pinigai dirbančiam žmogui, tačiau man tai nemaža pensijos dalis. Už tiek galiu nusipirkti maisto kelioms savaitėms. Vis dėlto labiausiai skaudėjo ne dėl pinigų. Buvo gėda, kad taip apsidžiaugiau pirmuoju savarankišku pirkiniu, o dabar nežinojau, ką daryti.

Sūnui papasakojau tikėdamasi pagalbos, tačiau pirmiausia sulaukiau priekaištų

Mano sūnui 42-eji. Jis gyvena Vilniuje, dirba informacinių technologijų srityje ir dažnai padeda man su telefonu ar kompiuteriu. Kartais net pajuokauja, kad mano elektroniniai prietaisai veikia tik tada, kai jis atvažiuoja. Žinau, kad jis man linki gero, tačiau ne visada moka kantriai paaiškinti.

Tą sekmadienį paskambinau ir papasakojau apie užsakymą. Jis pirmiausia paklausė, kokioje parduotuvėje pirkau. Pasakiau pavadinimą, o jis paprašė atsiųsti interneto svetainės adresą. Po kelių minučių perskambino ir paklausė, ar tikrai nepasitariau su niekuo prieš mokėdama.

Atsakiau, kad norėjau pabandyti pati. Tada išgirdau sakinį, kuris mane įskaudino labiau nei dingę pinigai.

„Mama, nu tu ir vėl apsigavai.“

Paklausiau, ką reiškia „vėl“. Jis priminė, kad prieš porą metų buvau telefonu kalbėjusi su žmogumi, siūliusiu pakeisti elektros tiekimo planą, nors galiausiai jokios sutarties nesudariau. Man tie dalykai atrodė visiškai skirtingi, bet sūnui, matyt, tai buvo dar vienas įrodymas, kad nesuprantu, kaip veikia šiuolaikinis pasaulis.

Jis pradėjo aiškinti, kad reikia tikrinti parduotuvės rekvizitus, atsiliepimus, kontaktus ir mokėjimo sąlygas. Klausiau jo ir supratau, kad beveik nieko iš to nepadariau. Tačiau man norėjosi ne pamokymo, o paprasto atsakymo, kaip dabar elgtis.

Galiausiai pasakiau, kad daugiau jam apie savo pirkinius nepasakosiu. Jis supyko ir atsakė, kad tik stengiasi man padėti. Pokalbis baigėsi nemaloniai.

Padėjusi telefoną net apsiverkiau. Ne dėl tų 89 eurų. Dėl to, kad pirmą kartą bandžiau savarankiškai padaryti kažką naujo, o nepavykus pasijutau lyg maža mergaitė, kurią reikia barti už neapgalvotą poelgį.

Banke pirmą kartą išgirdau apie galimybę ginčyti kortele atliktą mokėjimą

Kitą rytą nusprendžiau paskambinti į savo banką. Telefono numerį radau oficialioje banko svetainėje, o ne parduotuvės atsiųstuose laiškuose. Paaiškinau, kad banko kortele sumokėjau už dulkių siurblį, kurio negavau, o pardavėjas neatsako į laiškus.

Banko darbuotoja pirmiausia pasiteiravo, kada atlikau mokėjimą, kokią sumą sumokėjau ir ar turiu užsakymo patvirtinimą. Papasakojau viską nuo pradžių. Tikėjausi išgirsti, kad pati sutikau mokėti, todėl niekas man nieko negrąžins.

Tačiau darbuotoja paaiškino, kad kai prekė apmokėta kortele, bet nepristatoma, tam tikrais atvejais galima inicijuoti kortelės operacijos ginčą. Tokia procedūra dažnai vadinama chargeback. Ji nėra automatinis pinigų grąžinimas, tačiau bankas gali įvertinti aplinkybes ir pateikti ginčą pagal taikomas mokėjimo kortelių taisykles.

Man buvo paaiškinta, kad reikės pateikti užsakymo patvirtinimą, mokėjimo informaciją ir susirašinėjimą su pardavėju. Bankui taip pat svarbu žinoti, kokia buvo sutarta pristatymo data ir ar mėginau išspręsti problemą tiesiogiai su parduotuve.

Visus laiškus turėjau išsaugojusi, todėl galėjau pateikti tai, ko buvo prašoma. Banko darbuotoja paaiškino, kaip užregistruoti ginčą, ir perspėjo, kad nagrinėjimas gali užtrukti. Pinigų grąžinimas priklausys nuo tyrimo rezultato.

Pirmą kartą per visą savaitę pasijutau ramiau. Ne todėl, kad būčiau tikra, jog pinigus atgausiu, o todėl, kad pagaliau žinojau, ką galiu padaryti.

Darbuotoja taip pat pasiteiravo, ar niekam neatskleidžiau prisijungimo prie interneto banko duomenų, slaptažodžių ar mokėjimo patvirtinimo kodų. Nieko panašaus nebuvau dariusi. Kortele atsiskaičiau pati, todėl mano atvejis buvo susijęs su negauta preke, o ne su nežinomo asmens atliktu mokėjimu.

Sukčių apgaulė privertė sunerimtiNuotrauka: OpenAI

Pinigus atgavau, bet labiausiai įsiminiau pokalbį su sūnumi

Bankui pateikiau reikiamą informaciją ir toliau laukiau. Kartkartėmis patikrindavau sąskaitą, tačiau stengiausi per daug nesitikėti. Po kelių savaičių gavau banko pranešimą, kad mano pateiktas ginčas išnagrinėtas palankiai ir 89 eurai grąžinti į sąskaitą.

Tą dieną labai apsidžiaugiau. Paskambinau sūnui ir pasakiau, kad pinigai sugrįžo.

Jis nustebo. Paklausė, kaip pavyko, ir aš jam papasakojau apie banko darbuotojos paaiškintą procedūrą. Jis atsakė, kad apie tokią galimybę žinojo, tik nebuvo pagalvojęs man jos pasiūlyti.

Tada neiškentusi paklausiau, kodėl vietoj pagalbos pirmiausia turėjo mane išbarti.

Sūnus kurį laiką tylėjo. Paskui pasakė, kad išsigando, jog galėjau prarasti daugiau pinigų, ir todėl taip sureagavo. Prisipažino, kad galėjo kalbėti ramiau.

Man tas pokalbis buvo svarbus. Nes nenorėjau, kad sūnus manytų, jog nebegaliu pati priimti jokių sprendimų. Esu pensininkė, bet tai nereiškia, kad neturiu teisės mokytis. Kartais galiu suklysti, kaip suklysta ir jaunesni žmonės.

Pasakiau jam, kad jeigu kaskart, kai ko nors nesuprantu, būsiu išvadinta apgauta ar neišmanančia, galiausiai tiesiog nebenorėsiu klausti. O tada kitą kartą galiu patekti į dar blogesnę situaciją.

Jis atsiprašė už savo žodžius. Po kelių dienų atvažiavo pas mane į svečius ir pasiūlė kartu pasižiūrėti, kaip atskirti patikimesnes elektronines parduotuves nuo įtartinų.

Šį kartą jis nepaėmė telefono iš mano rankų ir nepadarė visko už mane. Sėdėjome prie stalo, aš pati spaudinėjau, o jis aiškino, į ką atkreipti dėmesį. Patikrinome, kur ieškoti pardavėjo pavadinimo, adreso, grąžinimo sąlygų ir nepriklausomų pirkėjų atsiliepimų.

Vėliau dulkių siurblį nusipirkau žinomoje parduotuvėje. Sumokėjau daugiau, nei buvau numačiusi iš pradžių, bet šį kartą prieš pirkdama patikrinau visą informaciją. Siuntą gavau sutartu laiku.

Supratau, kad vyresniam žmogui kartais sunkiausia ne prarasti pinigus, o prisipažinti suklydus

Kai dabar pagalvoju apie tą pirmąjį apsipirkimą internetu, suprantu, kad padariau klaidų. Pernelyg greitai patikėjau patrauklia kaina, nepasidomėjau pardavėju ir nepaskaičiau nepriklausomų atsiliepimų. Bet kartu supratau ir tai, kad klaida neturi tapti priežastimi nustoti mokytis.

Mano kartos žmonės užaugo visai kitokiame pasaulyje. Jeigu norėjai nusipirkti dulkių siurblį, nuvažiuodavai į parduotuvę, pasikalbėdavai su pardavėju ir parsinešdavai prekę. Dabar galima pirkti iš kito miesto ar net kitos valstybės, tačiau kartu reikia išmokti atpažinti rizikas, kurių anksčiau nebuvo.

Ne visi pensininkai puikiai naudojasi technologijomis, bet ne visi ir jų bijo. Daugelis tiesiog neturėjo galimybės ramiai išmokti. O mokytis daug sunkiau, kai artimieji vietoj paaiškinimo nusijuokia arba supyksta.

Dabar žinau, kad jeigu sumokėjau už prekę ir jos negavau, neturiu iš karto nuleisti rankų. Galiu kreiptis į pardavėją, išsaugoti dokumentus, o prireikus pasitarti su banku ar vartotojų teises ginančiomis institucijomis.

Tačiau svarbiausia pamoka man buvo kitokia. Noriu išlikti savarankiška tiek, kiek galiu. Noriu pati spręsti, ką pirkti, kur išleisti savo pensiją ir kokių naujų dalykų išmokti. Jeigu suklystu, man reikia pagalbos, o ne priminimo, kad esu sena ir nieko neišmanau.

Man 69-eri, ir neketinu likusio gyvenimo praleisti bijodama paspausti mygtuką vien todėl, kad kažkas gali nepavykti.

Ką daryti, jeigu už internetu pirktą prekę sumokėjote, bet jos negavote?

Jeigu internetinė parduotuvė nepristato apmokėtos prekės, pirmiausia svarbu išsaugoti užsakymo patvirtinimą, mokėjimo duomenis, pardavėjo kontaktus ir visą susirašinėjimą. Net jeigu kyla įtarimas, kad parduotuvė nesąžininga, nereikėtų skubėti ištrinti laiškų ar pranešimų – jie gali būti reikalingi sprendžiant ginčą.

Pirmiausia raštu kreipkitės į pardavėją ir pareikalaukite pristatyti prekę arba grąžinti pinigus, priklausomai nuo aplinkybių ir jūsų teisės nutraukti sutartį. Jeigu pardavėjas neatsako ar problemos neišsprendžia, tolesni veiksmai priklauso nuo to, kaip sumokėjote.

• Jeigu atsiskaitėte banko kortele, kreipkitės į kortelę išdavusį banką ir pasiteiraukite dėl mokėjimo operacijos ginčijimo (chargeback). Bankas paaiškins, kokių dokumentų reikia ir kokie terminai taikomi. Pinigų grąžinimas nėra garantuotas.
• Jeigu atlikote bankinį pavedimą, nedelsdami kreipkitės į banką ir pasiteiraukite, ar dar įmanoma inicijuoti lėšų susigrąžinimą. Jau įvykdytas pavedimas paprastai negali būti vienašališkai atšauktas, todėl sėkmė priklauso nuo konkrečių aplinkybių.
• Jeigu pardavėjas registruotas Lietuvoje, dėl neišspręsto vartojimo ginčo galima kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VVTAT). Paprastai pirmiausia būtina raštu pateikti reikalavimą pačiam pardavėjui ir suteikti jam 14 dienų atsakyti.
• Jeigu pardavėjas yra kitoje ES valstybėje, Norvegijoje ar Islandijoje, gali padėti Europos vartotojų centras Lietuvoje.
• Jeigu įtariate sukčiavimą, praneškite policijai, o jei atskleidėte prisijungimo duomenis ar kortelės informaciją įtartinoje svetainėje, kuo greičiau susisiekite su banku dėl sąskaitos ir kortelės saugumo.

Prieš apsipirkdami nepažįstamoje svetainėje patikrinkite, ar aiškiai nurodytas pardavėjas, jo kontaktiniai duomenys ir prekių grąžinimo sąlygos. Paieškokite nepriklausomų atsiliepimų ir atsargiai vertinkite pasiūlymus, kurių kaina neįprastai maža.

O artimiesiems verta prisiminti dar vieną dalyką: jeigu vyresnio amžiaus žmogus pasakoja apie nepavykusį pirkinį, pirmiausia padėkite jam išsiaiškinti situaciją. Kaltinimai ir pašaipos pinigų nesugrąžins, o ramus pokalbis gali ne tik padėti išspręsti problemą, bet ir apsaugoti nuo panašių klaidų ateityje.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt