Atsisakiau banko kortelės ir mėnesį mokėjau tik grynaisiais: kiek išleidau mažiau

Dirbu administratore nedidelėje įmonėje, vyras – vairuotojas, turime trylikametę dukrą. Nesame nei labai taupūs, nei labai išlaidūs. Bent jau taip maniau iki tos dienos, kai mėnesio pabaigoje atsisėdau prie banko programėlės ir pamačiau, kad iš atlyginimo vėl beveik nieko neliko.

Didelių pirkinių tą mėnesį nebuvo. Nei naujo telefono, nei kelionės, nei baldų. Bet kortelės istorijoje mirgėjo smulkios sumos: 3,40 euro kavai, 8,90 euro už greitą pietų dėžutę, 12,60 euro vaistinėje, 19,80 euro „tik keliems produktams“, 6,99 euro už kažkokią prenumeratą, kurią buvau pamiršusi. Atskirai žiūrint – nieko baisaus. Sudėjus – labai nemalonu.

Tada ir nusprendžiau padaryti eksperimentą. Visą mėnesį mokėti tik grynaisiais. Kortelės neuždariau, bet išėmiau iš piniginės ir padėjau į stalčių. Telefone išjungiau bekontakčius mokėjimus. Palikau tik vieną taisyklę: sąskaitas už butą, elektrą, internetą ir telefoną apmoku pavedimu, nes kitaip būtų nepraktiška. Visa kita – maistas, vaistinė, buitis, smulkūs pirkiniai, kava, turgus – tik grynais.

Pirmas šokas buvo ne parduotuvėje, o bankomate

Mėnesio pradžioje išsigryninau 500 eurų kasdienėms išlaidoms. Iš pradžių atrodė daug. Penki šimtiniai rankoje visada atrodo rimčiau negu skaičius programėlėje. Bet kai juos namuose išskirsčiau į vokus, jausmas pasikeitė. Ant vieno užrašiau „maistas“, ant kito – „vaistinė ir buitis“, ant trečio – „dukra“, ant ketvirto – „smulkmenos“, ant penkto – „nenumatyta“.

Pirmą savaitę iškart pamačiau, kur dingsta pinigai. Anksčiau į parduotuvę eidavau beveik kasdien. Tai pieno, tai duonos, tai „dar kažko vakarienei“. Su kortele tai neskaudėdavo. Pridedi, pypteli, išeini. Su grynaisiais viskas kitaip. Kai iš 50 eurų po vieno apsipirkimo lieka 31,40 euro, tą labai aiškiai pamatai. Pinigai ne skaičius ekrane – jie fiziškai plonėja.

Pirmą penktadienį norėjau po darbo užsukti kavos ir bandelės. Anksčiau tai būtų kainavę apie 5 eurus, ir būčiau net nesusimąsčiusi. Tąkart sustojau prie durų ir pagalvojau: ar tikrai noriu atiduoti paskutinius smulkius iš „smulkmenų“ voko? Nuėjau namo ir pasidariau kavos pati. Čia ir supratau, kad kortelė pavojinga ne todėl, kad ji bloga, o todėl, kad leidžia nepajusti momento, kai išleidi.

Parduotuvėje pradėjau elgtis visai kitaip

Didžiausias pokytis įvyko maisto parduotuvėje. Anksčiau eidavau be aiškaus sąrašo. Mintyse būdavo: „ką nors nusipirksiu“. Tą „ką nors“ kasoje dažnai paversdavo 38 ar 45 eurais. Per grynųjų mėnesį pradėjau eiti su sąrašu. Ir ne šiaip sąrašu telefone, o popieriniu lapeliu. Ant jo rašiau tik tai, ko tikrai reikia.

Pirmą savaitę maistui išleidau 118 eurų. Antrą – 96 eurus. Trečią – 104 eurus. Ketvirtą – 91 eurą. Iš viso maistui per mėnesį išėjo 409 eurai. Palyginimui, ankstesnį mėnesį, pagal banko išrašą, maistui ir smulkiems apsipirkimams buvau išleidusi 536 eurus. Skirtumas – 127 eurai. Ir mes nebadavome. Tiesiog mažiau pirkome „dėl viso pikto“.

Dingo ir keistas įprotis nusipirkti kažką tik todėl, kad akcija. Jei rankoje turi ribotą sumą, trys jogurtai už dviejų kainą nebeatrodo tokia gera idėja, jeigu namuose jau yra du. Nebeperki penkto padažo, trečio sūrio pakelio ir sausainių „gal pravers“. Nes supranti, kad pinigų vokas nesipildo vien nuo to, kad parduotuvėje geltona etiketė.

Kur sutaupiau daugiausiai?

Mėnesio pabaigoje atsisėdau su sąsiuviniu ir suskaičiavau. Ankstesnį mėnesį kasdienėms išlaidoms, neskaičiuojant būsto mokesčių, buvau išleidusi apie 768 eurus. Per grynųjų mėnesį – 571 eurą. Skirtumas – 197 eurai.

Labiausiai sumažėjo trys kategorijos: maistas, kava ir smulkūs impulsyvūs pirkiniai. Vien kavai, užkandžiams ir greitiems pietums ankstesnį mėnesį buvo išėję 86 eurai. Per grynųjų mėnesį – 28 eurai. Ne todėl, kad niekur nėjau, o todėl, kad pradėjau rinktis. Kartą per savaitę kava mieste – taip. Kiekvieną dieną po darbų – ne.

Vaistinėje ir buities prekėse irgi sutaupiau. Anksčiau lengvai į krepšelį įmesdavau vitaminų, servetėlių, skalbiklio „kol akcija“, nors namuose dar buvo. Tą mėnesį pirkau tik tai, ko realiai reikėjo. Skirtumas – apie 43 eurus.

Bet grynieji turi ir minusų

Nenoriu apsimesti, kad viskas buvo patogu. Grynųjų mėnuo turėjo ir minusų. Reikėjo sekti, kiek pinigų liko piniginėje. Kartais parduotuvėje būdavo nejauku skaičiuoti monetas. Vieną kartą prie kasos supratau, kad neturiu pakankamai, ir teko padėti atgal brangesnį sūrį. Su kortele taip nebūtų nutikę, bet gal čia ir buvo visa esmė.

Dar vienas nepatogumas – negali visko lengvai nusipirkti internetu. Kai kurių prekių tiesiog atsisakiau, nes nenorėjau vėl traukti kortelės. Ir po kelių dienų supratau, kad jų man visai nereikėjo. Labai daug norų praeina, jei tarp minties „noriu“ ir veiksmo „perku“ atsiranda bent viena kliūtis.

Ar grįžau prie kortelės?

Taip, grįžau. Bet jau ne taip, kaip anksčiau. Dabar kortelę naudoju sąskaitoms, degalams ir didesniems pirkiniams, o kasdienėms išlaidoms vis dar palieku grynųjų limitą. Ne visada idealiai pavyksta, bet skirtumas akivaizdus. Kai matau pinigus rankoje, geriau suprantu, kiek iš tikrųjų išleidžiu.

Per tą mėnesį supratau paprastą dalyką: problema buvo ne kortelė, o mano aklumas. Bekontaktis mokėjimas toks patogus, kad pinigai tampa beveik nematomi. O kai jie nematomi, labai lengva save apgauti, kad „čia tik keli eurai“.

Mano mėnesio rezultatas – 197 eurais mažiau išlaidų. Ne stebuklas, ne turtai, bet už tokią sumą galima apmokėti dalį šildymo sąskaitos, nupirkti vaikui batus arba tiesiog pagaliau palikti pinigų sąskaitoje mėnesio pabaigoje.

Dabar visiems, kurie sako, kad nežino, kur dingsta pinigai, patarčiau pabandyti bent dvi savaites mokėti grynaisiais. Ne visam gyvenimui. Ne dėl nostalgijos. O tam, kad pamatytumėte savo pinigus. Nes kai pinigai praeina pro pirštus tik ekrane, jų beveik negaila. Kai jie dingsta iš piniginės – galvoti pradedi daug greičiau.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!