65 metų pensininkė duoną parduoda po 7 eurus už kilogramą: buvusi mokytoja neslepia, kodėl pensijoje dirba beveik kasdien

Kol vieni žmonės išėjimą į pensiją įsivaizduoja kaip ilgai lauktą poilsį, 65 metų buvusi mokytoja Marija Robić iš Kroatijos gyvena visai kitaip. Ji keliasi dar prieš aušrą, minko kilogramus tešlos, kūrena senovinę krosnį ir kepa tradicinę kukurūzų duoną, kurios kilogramą parduoda už septynis eurus. Nors toks darbas reikalauja nemažai fizinių jėgų, moteris jo atsisakyti neketina. Ji tikina, kad papildomi pinigai prie pensijos praverčia, tačiau yra ir kita priežastis, dėl kurios kiekvieną savaitę imasi darbų.

Nedideliame Buševaco kaime, netoli Velika Goricos miesto, gyvenanti Marija beveik visą savo profesinį gyvenimą praleido mokydama kitus. Ji dirbo profesinėje mokykloje Zagrebe, tačiau tradicinių kepinių gaminimas ją domino nuo pat vaikystės. Išėjusi į pensiją moteris pagaliau galėjo daugiau laiko skirti šeimos ūkiui ir receptams, kuriuos kadaise išmoko iš mamos, tetos bei kitų kaimo moterų.

Šiandien jos keptos duonos galima nusipirkti vietos mugėse. Tačiau norint suprasti, kodėl už vieną kilogramą prašoma septynių eurų, reikia žinoti, kiek darbo slypi už kiekvieno kepalo.

Vienam kepimui sunaudoja 15 kilogramų miltų, o darbą pradeda dar prieš penktą ryto

Marija kepa tradicinę savo krašto kukurūzų duoną. Jos pagrindas – šeimos ūkyje užaugintų kukurūzų miltai, į kuriuos įmaišoma šiek tiek ruginių miltų. Pastarieji padeda pagerinti kepinio tekstūrą ir išlaikyti drėgmę. Duona kepama ne šiuolaikinėje elektrinėje orkaitėje, o specialiai įrengtoje krosnyje, pastatytoje iš senų plytų, išsaugotų griaunant vieną Turopoljės regiono namą.

Kepimo procesas trunka dvi dienas. Pirmiausia kukurūzų miltai užplikomi karštu vandeniu ir kruopščiai maišomi. Ši masė paliekama per naktį atvėsti, o kitą rytą Marija keliasi labai anksti ir tęsia darbą. Ji naudoja savo gaminamą raugą ar naminį kildinimo mišinį, užminko tešlą ir palieka ją pakilti.

Vienu kartu moteris sunaudoja apie 15 kilogramų kukurūzų miltų. Iš jų iškepa šešis ar septynis didelius kepalus. Prieš kepimą vienas jų sveria maždaug penkis kilogramus, o iškepęs – apie keturis. Formuoti tokią tešlą nelengva, nes kukurūzinė tešla yra kitokios struktūros nei įprasta kvietinė. Kiekvieną kepalą reikia atsargiai sudėti į tradicinį formavimo indą ir paruošti kepimui.

Paprastai duoną Marija kepa kas dvi savaites. Pirkėjams siūlomi ne tik sveiki kepalai, bet ir jų pusės bei ketvirčiai. Kadangi visas kepalas sveria apie keturis kilogramus, net ketvirtis sudaro maždaug kilogramą duonos.

Kilogramo kaina – septyni eurai. Vadinasi, visas keturių kilogramų kepalas kainuoja apie 28 eurus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti brangu, ypač palyginti su įprasta parduotuvėje parduodama duona. Tačiau šiame kepinyje atsispindi ne tik žaliavų kaina, bet ir mažos gamybos apimtys, ilgas ruošimas bei rankų darbas.

Mokytojos darbą paliko anksčiau, nes reikėjo slaugyti tėvus

Marijos gyvenimas ne visada sukosi apie duoną ir muges. Daugelį metų ji derino darbą mokykloje su rūpesčiu sunkiai sergančiais tėvais. Jos tėvas ilgai sirgo, o mamai buvo diagnozuota demencija. Abu ilgą laiką buvo prikaustyti prie lovos ir jiems reikėjo nuolatinės priežiūros.

Moteris pasakoja nenorėjusi tėvų apgyvendinti globos namuose. Jai buvo svarbu, kad jie liktų pažįstamoje aplinkoje, todėl didelę dalį atsakomybės prisiėmė pati. Sulaukusi 58 metų ir sukaupusi maždaug 40 metų darbo stažą, ji nusprendė anksčiau išeiti į pensiją.

Šis sprendimas pareikalavo nemažai asmeninių aukų. Marija prisimena, kad dėl tėvų priežiūros maždaug dešimtmetį negalėjo išvykti prie jūros ar išvažiuoti iš namų net kelioms dienoms. Vis dėlto tarp kasdienių pareigų ji stengdavosi rasti laiko duonai ir meduoliams kepti.

Papildomų sunkumų kėlė ir sveikata. Jau tris dešimtmečius moteris gyvena sirgdama reumatoidiniu artritu – lėtine uždegimine liga, kuri gali sukelti sąnarių skausmą, tinimą ir apsunkinti fizinę veiklą. Nepaisant to, Marija ir toliau užsiima kepimu, nors didelių tešlos kiekių minkymas reikalauja nemažai jėgų.

Ji neslepia, kad nėra linkusi lengvai pasiduoti. Net ir išėjusi į pensiją moteris nepriprato prie ramaus gyvenimo, nes nuolat randa naujų darbų šeimos ūkyje ir namuose.

Marija ir jos draugaiNuotrauka: Privatus archyvas

Be duonos, kepa meduolius pagal vaikystėje įsimintą skonį

Kitas Marijos pomėgis – tradiciniai meduoliai. Jų istorija prasidėjo dar vaikystėje, kai netoli jos šeimos namų gyveno žinomas vietos meduolių kepėjas Ivanas Kovačevičius.

Vyras kaimo vaikams kartais atiduodavo nepavykusius ar šiek tiek pridegusius kepinius. Nors jie nebūdavo tobuli, vaikams labai patikdavo. Marija prisimena, kad mama taip pat pirkdavo jo meduolių, o jų skonis ilgam išliko atmintyje.

Vėliau moteris pati pradėjo ieškoti panašaus recepto. Keitė ingredientų proporcijas, bandė įvairius ruošimo būdus ir stengėsi išgauti tą patį skonį, kurį prisiminė iš vaikystės. Vieną dieną kažkas paragavo jos kepinių ir pasakė, kad jie primena garsiojo vietos kepėjo meduolius. Marijai tai buvo vienas didžiausių komplimentų.

Dabar meduolius ji kepa kiekvieną savaitę, o kukurūzų duoną – kas antrą. Su savo gaminiais dalyvauja vietos mugėse, tarp jų ir Velika Goricoje rengiamoje „Petek na Gorice“.

Prekyba jai suteikia progą susitikti su žmonėmis, pasikalbėti, papasakoti apie tradicinius kepinius. Marija pripažįsta, kad iš tokios veiklos didelių turtų nesusikraus. Gamybos apimtys nedidelės, beveik viską ji daro pati, o retkarčiais padeda pusseserė Vesna.

Papildomos pajamos prie pensijos naudingos, tačiau, pasak moters, didžiausias atlygis yra galimybė užsiimti mėgstama veikla ir išsaugoti vietos kulinarinį paveldą.

Vienuose namuose gyvena trys kartos, o anūkai jau mokosi kepti

Marijos kasdienybėje svarbią vietą užima šeima. Tame pačiame name, tik kitame aukšte, gyvena jos sūnus su žmona ir dviem vaikais – penkerių metų Laura ir trejų metų Stjepanu.

Moteris džiaugiasi tokiu gyvenimo būdu, nes šeimos nariai gali vieni kitiems padėti, tačiau kartu išsaugo ir asmeninę erdvę. Ji prisideda prie anūkų priežiūros, kartais veža juos į darželį, gamina maistą visai šeimai ir kepa gimtadienio tortus.

Abu anūkai jau turi mažas prijuostes bei virėjų kepures. Kartu su močiute jie kočioja tešlą ir mokosi gaminti meduolius. Laura net yra padėjusi prekiauti mugėje – stovėdama prie močiutės prekystalio dalijo pirkėjams duoną.

Marijai svarbu, kad vaikai ne tik ragautų naminius kepinius, bet ir suprastų, kaip jie gaminami. Jos akimis, tradicija išlieka gyva tuomet, kai ją perima jaunesnė karta.

Be to, moteris aktyviai dalyvauja Buševaco kultūriniame gyvenime. Ji priklauso vietos kultūros draugijai, prisideda prie renginių ir moterų bendruomenės veiklos. Kaime organizuojami folkloro pasirodymai, tradicinių instrumentų festivaliai, koncertai, teatro spektakliai ir įvairios šventės.

Marija didžiuojasi, kad nedidelėje gyvenvietėje netrūksta veiklos, o renginių organizavimas remiasi pačių gyventojų savanoryste. Vieni gamina maistą, kiti kepa pyragus, dar kiti padeda pasiruošti šventėms.

Pensijoje jai svarbūs ne tik darbai, bet ir draugės, su kuriomis susitinka jau daugiau nei 20 metų

Nors kasdienybėje netrūksta pareigų, Marija puoselėja ir seną draugystės tradiciją. Jau daugiau nei du dešimtmečius ji su šešiomis draugėmis susitinka sekmadieniais po mišių išgerti kavos ir pasikalbėti.

Moterys susirenka viena kitos namuose, atsineša pyragų, tradicinių kepinių ir dalijasi savaitės naujienomis. Per gimtadienius jos mėgsta susitarti ateiti pasipuošusios suknelėmis. Marija juokauja, kad tokios progos – puikus būdas pagaliau išsitraukti iš spintos gražesnius drabužius.

Šie susitikimai jai ne mažiau svarbūs nei veikla šeimos ūkyje. Po daugelio metų, praleistų dirbant ir slaugant tėvus, moteris vertina galimybę pabūti tarp žmonių, išlaikyti senus ryšius ir džiaugtis paprastais dalykais.

Tačiau net ir būdama pensijoje ji retai turi visiškai laisvą dieną. Pokalbio su žurnalistais pabaigoje Marija pažvelgė į laikrodį ir pasakė, kad jau turi eiti ilsėtis. Kitą rytą jos laukė dar vienas nemažas darbas – sutarkuoti 40 kilogramų kopūstų ir paruošti juos rauginimui.

Sekmadienius ji vadina poilsio dienomis, nors net ir tuomet dažniausiai gamina pietus visai šeimai.

Marijos istorija primena, kad išėjimas į pensiją nebūtinai reiškia veiklos pabaigą. Vieniems tai galimybė pagaliau pailsėti, kitiems – daugiau laiko skirti pomėgiui, kuriam anksčiau neužtekdavo jėgų ar laiko.

65 metų buvusi mokytoja duoną parduoda po septynis eurus už kilogramą, tačiau pati pabrėžia, kad pinigai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios ją kepa. Jai svarbu išsaugoti šeimos receptus, perduoti juos anūkams ir neprarasti ryšio su žmonėmis. Būtent dėl to net ir sunkus darbas prie senovinės krosnies jai teikia pasitenkinimą.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt