Šeštadienį užsukau į Klaipėdos turgų ir sustojau prie kainų: prieš tris mėnesius viskas atrodė visai kitaip

Šeštadienio rytą į Klaipėdos turgų išėjau be didelio plano. Tokie apsilankymai man visada būdavo paprasti: pasiimi krepšį, praeini pro daržoves, nusiperki bulvių, kiaušinių, gal kokį agurką, svogūnų, obuolių, ir ramiai grįžti namo. Turgus man niekada nebuvo vien tik apsipirkimo vieta. Ten visada yra daugiau gyvenimo nei prekybos centre: žmonės kalbasi, pardavėjos pažįsta nuolatinius pirkėjus, kažkas derasi, kažkas klausia, ar bulvės byrės, ar labiau tiks cepelinams, kažkas prie žuvies prekystalio garsiai svarsto, ką virs sekmadienį.

Tą rytą oras buvo toks tikras klaipėdietiškas – ne visai šaltas, bet jau rudeniškas. Eidamas galvojau, kad nusipirksiu kelioms dienoms pagrindinių produktų ir gal dar ką nors „iš akies“, jei pamatysiu gražesnių daržovių. Jokių ypatingų lūkesčių neturėjau. Tik galvoje vis dar buvo sena mintis, kad turguje bent jau dar galima rasti paprasčiau, pigiau, žmogiškiau. Bet vos priėjau prie pirmų bulvių maišų, teko sustoti.

Ant kartono užrašyta: 0,80 Eur/kg. Bulvės po 80 centų už kilogramą.

Nežinau, kodėl būtent ši kaina taip užkliuvo. Gal todėl, kad bulvės Lietuvoje vis dar atrodo kaip vienas iš tų produktų, kurie turi būti paprasti ir prieinami. Ne lašiša, ne riešutai, ne alyvuogių aliejus. Tiesiog bulvės. Produktas, kuris visada būdavo sandėliuke, rūsyje, maiše prie durų ar virtuvės kampe. O dabar stovi turguje ir pradedi skaičiuoti taip, lyg rinktumeisi ne kasdienę daržovę, o kažką, ką reikia įsirašyti į mėnesio biudžetą.

Prieš tris mėnesius kainos buvo mažesnės. Tai prisiminiau iš karto. Tada dar pirkau be jokio didelio galvojimo – penkis kilogramus, gal daugiau, kiek reikia namams. Dabar penki kilogramai jau keturi eurai, dešimt kilogramų – aštuoni. Aišku, galima sakyti, kad ne kosmosas. Bet esmė ne vienoje sumoje. Esmė tame, kad vis daugiau tokių „ne kosmosas“ susideda į vieną didelį krepšį, po kurio supranti: pinigai išėjo, o nupirkai tą patį, ką visada.

Prie kiaušinių sustojau dar ilgiau

Toliau nuėjau prie kiaušinių. Ir ten laukė dar vienas mažas smūgis: 5 eurai už 10 kiaušinių. Penki eurai už dėžutę. Dar kartą pasižiūrėjau, ar gerai supratau, nes ranka pati nenorėjo imti. Atrodytų, kiaušiniai – toks dalykas, kurį perki nuolat. Pusryčiams, kepiniams, kotletams, blynams, salotoms. Namuose jų visada reikia. Bet kai dešimt kiaušinių kainuoja penkis eurus, pradedi galvoti visai kitaip.

Pardavėja turbūt pamatė, kad skaičiuoju akimis, ir tik gūžtelėjo pečiais: „Kainos tokios, ką padarysi. Pašarai, elektra, viskas brangsta.“ Pasakyta buvo be pykčio. Ne taip, kad bandytų teisintis. Labiau taip, kaip žmogus, kuris pats pavargo kasdien kartoti tą patį. Ir aš ją suprantu. Pardavėjai irgi gyvena tame pačiame pasaulyje. Jie ne iš oro tas kainas rašo. Bet pirkėjui nuo to lengviau nepasidaro.

Atsimenu, prieš tris mėnesius už kiaušinius mokėjau mažiau. Gal tada ne taip įsiminiau tikslų skaičių, nes jis dar nebadė akių. Dabar 5 eurai už 10 kiaušinių jau įstringa. Ne todėl, kad neįpirktum. Įpirkti gali. Bet kažkur viduje atsiranda tas nemalonus jausmas, kad net paprasti dalykai po truputį tolsta nuo įprastumo.

Pasiėmiau kiaušinius, bet jau nebe taip lengvai. Ne taip, kaip anksčiau, kai įdedi į krepšį ir eini toliau. Dabar pagalvojau: gal reikėjo pažiūrėti kitur, gal prekybos centre akcija, gal verta imti mažiau, gal kitą kartą pirkti tik tada, kai tikrai reikia. Ir čia turbūt didžiausias kainų augimo poveikis – žmogus pradeda galvoti net apie tuos produktus, apie kuriuos anksčiau negalvodavo.

Turguje žmonių daug, bet pokalbiai pasikeitę

Klaipėdos turgus tą šeštadienį nebuvo tuščias. Žmonių buvo pakankamai. Vieni nešėsi maišus, kiti rinkosi obuolius, treti stovėjo eilėje prie mėsos. Iš pirmo žvilgsnio viskas kaip visada. Bet jei įsiklausai, girdi, kad kalbos jau kitokios. Ne apie tai, kas skaniau, o apie tai, kas dar pakenčiama. Viena moteris prie daržovių pasakė kitai: „Anksčiau iš turgaus su dviem maišais išeidavau, dabar žiūriu, kad vienas nebūtų per brangus.“ Kita atsakė: „Tai dar gerai, jei vienam žmogui. O jei šeima?“

Prie obuolių vyriškis garsiai pajuokavo, kad greitai bulves pirksime kaip braškes – po pusę kilogramo, tik paragauti. Aplink keli žmonės nusijuokė, bet tas juokas buvo labiau iš nevilties. Visi supranta, apie ką kalba. Tokių pokštų turguje daugėja tada, kai žmonės nebežino, ar pykti, ar juoktis.

Pardavėjai irgi jaučia, kad pirkėjas pasikeitė. Mačiau, kaip viena moteris paprašė ne kilogramo varškės, o „kokius 600 gramų“. Kitas žmogus vietoj viso maišo bulvių prašė tik kelių kilogramų. Ne todėl, kad nenorėtų turėti atsargų, o todėl, kad kiekvienas papildomas kilogramas jau skaičiuojasi.

Turgus vis dar turi savo žavesio. Čia gali paklausti, iš kur daržovės, ar bulvės miltingos, ar obuoliai rūgštesni, ar kiaušiniai tikrai kaimiški. Bet net tas žavesys nebeuždengia kainų. Jos kabo prieš akis ant kartono lapelių, ant mažų plastikinių lentelių, ant dėžių kraštų. Ir kiekviena tokia lentelė lyg primena, kad per kelis mėnesius kažkas pasikeitė greičiau, nei žmogus spėjo priprasti.

Krepšys neatrodė pilnas, bet suma jau jautėsi

Galiausiai nusipirkau bulvių, kiaušinių, šiek tiek svogūnų, kelis pomidorus ir dar obuolių. Nieko ypatingo. Jokios mėsos kalnų, jokios žuvies, jokių brangesnių skanėstų. Paprasti produktai kelioms dienoms. Bet jau eidamas su krepšiu jaučiau, kad sumokėjau daugiau, nei būčiau norėjęs.

Keisčiausia tai, kad pats krepšys neatrodė sunkus. Anksčiau po turgaus jausdavosi – parsineši pilną maišą, virtuvėje išsidėlioji ir matai, kad namams tikrai pripirkta. Dabar išleidęs panašią ar net didesnę sumą parsineši kukliau. Ant stalo produktų nėra tiek daug, bet piniginėje skirtumas jau yra.

Grįždamas namo vis galvojau apie tuos tris mėnesius. Atrodo, kas yra trys mėnesiai? Vienas sezonas. Vasara į rudenį. Bet kainose tas laikotarpis jau matosi labai aiškiai. Tada dar galėjai pirkti laisviau, dabar dažniau sustoji. Tada į kainą tik pažiūrėdavai, dabar ją įsimeni. Tada bulvės buvo tiesiog bulvės, o dabar jos tampa dar vienu ženklu, kad gyvenimas pabrango net ten, kur anksčiau tikėjaisi paprastumo.

Labiausiai gąsdina ne viena kaina, o bendra kryptis

Galima ginčytis, ar 80 centų už kilogramą bulvių yra daug. Galima sakyti, kad ūkininkui irgi reikia uždirbti, kad viskas kainuoja, kad turgus ne labdaros vieta. Ir tai tiesa. Galima sakyti, kad 5 eurai už 10 kiaušinių priklauso nuo kokybės, pašarų, laikymo sąlygų. Ir tai taip pat tiesa. Bet pirkėjas gyvena ne teorijoje. Jis mato savo atlyginimą, savo sąskaitas, savo pirkinių krepšį ir savo šaldytuvą.

Kai brangsta vienas produktas, dar gali numoti ranka. Kai brangsta viskas po truputį, pradedi keisti įpročius. Vietoj didesnio maišo imi mažesnį. Vietoj atsargų perki tik šiandienai ir rytojui. Vietoj įprasto pasirinkimo imi pigesnį. Ir taip po truputį atsiranda naujas apsipirkimo būdas – atsargesnis, niūresnis, su daugiau skaičiavimo.

Iš Klaipėdos turgaus tą šeštadienį grįžau ne piktas, bet kažkaip nusivylęs. Lyg būčiau ne tik produktų nusipirkęs, bet ir aiškiai pamatęs, kad senas jausmas, jog turgus dar gelbsti nuo kainų šuolių, jau silpsta. Žmonės vis dar eina, vis dar perka, vis dar kalbasi. Bet vis dažniau prie prekystalių girdisi ne „duokit daugiau“, o „užteks tiek“.

Ir turbūt tai labiausiai pasako, kas vyksta. Ne vien kainos ant lapelių. O tas momentas, kai žmogus prie bulvių ar kiaušinių pradeda skaičiuoti taip, kaip anksčiau skaičiuodavo tik pirkdamas kažką brangesnio.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!