Japonai tualete atsisako vieno įprasto dalyko: tyrimas atskleidė, kiek iš tiesų galima sutaupyti

Tualetinis popierius – toks kasdienis pirkinys, kad retas susimąsto, kiek gamtos išteklių sunaudojama jo gamybai. Tačiau Japonijoje jau kelis dešimtmečius populiarus kitoks sprendimas: vietoj įprasto valymosi popieriumi naudojama vandens srovė. Tokie tualetai ne tik laikomi patogesniais, bet ir pristatomi kaip aplinkai draugiškesnė alternatyva. Vis dėlto nauja apklausa atskleidė įdomią detalę – net ir prie pažangių tualetų pripratę japonai popieriaus visiškai neatsisako.

Ar tai reiškia, kad bidė nauda aplinkai yra perdėta? Atsakymas nėra toks paprastas. Vandens srove veikiantys įrenginiai iš tiesų gali sumažinti popieriaus naudojimą, tačiau jų gamybai ir veikimui taip pat reikia išteklių. Todėl norint išsiaiškinti, kuris pasirinkimas geresnis, tenka vertinti ne tik sunaudojamo popieriaus kiekį, bet ir vandens, elektros sąnaudas bei pačios įrangos gamybą.

Japonijoje šis įrenginys tapo kasdienybe, tačiau popieriaus neišstūmė

Elektroniniai tualetų dangčiai su apiplovimo funkcija Japonijoje pradėjo populiarėti dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Viena žinomiausių šios technologijos gamintojų „TOTO“ pirmąjį „Washlet“ modelį pristatė 1980 metais. Tuo metu šildoma sėdynė, reguliuojama vandens srovė ir džiovinimo funkcija daugeliui atrodė kaip neįprasta prabanga, tačiau ilgainiui tokie įrenginiai tapo įprastu namų ir viešųjų tualetų atributu.

Japonijos vyriausybės apklausų duomenimis, 1992 metais apiplovimo funkciją turinčius tualetus naudojo vos 14,2 proc. namų ūkių. O 2018 metais tarp namų ūkių, kuriuose gyveno bent du žmonės, tokių įrenginių jau buvo 80,2 proc. Tai rodo, kaip sparčiai pasikeitė higienos įpročiai šalyje.

Tačiau net ir plačiai paplitusi technologija nereiškia, kad visi ja naudojasi vienodai. 2025 metų rudenį Japonijos santechnikos sektoriaus asociacijos atliktoje apklausoje dalyvavo 4700 žmonių, kurių namuose buvo įrengti šilto vandens apiplovimo dangčiai. Paaiškėjo, kad 53 proc. apklaustųjų apiplovimo funkcija naudojasi beveik visada, tačiau 21 proc. jos apskritai nenaudoja.

Kitaip tariant, net turėdami modernų įrenginį žmonės nebūtinai atsisako senų įpročių.

Tualetinis popierius vonioje

Skaičiai parodė, kaip pasikeičia tualetinio popieriaus naudojimas

Įdomiausia apklausos dalis buvo susijusi su tuo, kiek kartų žmonės naudojasi tualetiniu popieriumi po apsilankymo tualete. Rezultatai parodė aiškų skirtumą tarp tų, kurie renkasi vandens srovę, ir tų, kurie naudojasi vien popieriumi.

Apklausos duomenimis, po pasituštinimo bidė funkciją naudojantys žmonės popieriumi vidutiniškai šluostėsi 2,1 karto. Tie, kurie vandens nenaudojo, tai darė vidutiniškai 3,4 karto. Skirtumas siekia maždaug 38 procentus, tačiau tai nereiškia, kad būtent tiek sumažėjo sunaudojamo popieriaus kiekis. Apklausos rodiklis apibūdina šluostymosi kartus, o ne sunaudotų lapelių skaičių.

Vis dėlto rezultatai leidžia daryti išvadą, kad vandens naudojimas gali padėti sumažinti vienkartinio popieriaus poreikį. Dalis žmonių popierių naudoja tik odai nusausinti, o turint džiovinimo funkciją kai kuriais atvejais jo gali visai neprireikti.

Vienam popieriaus ritinėliui pagaminti reikia daugiau išteklių, nei atrodo

Tualetinio popieriaus gamyba prasideda gerokai anksčiau, nei ritinėlis atsiduria parduotuvės lentynoje. Reikia medienos arba perdirbto popieriaus, vandens, elektros ir kitų gamybos išteklių. Be to, produktas turi būti supakuotas ir pristatytas prekybininkams.

Dažnai cituojamais „Scientific American“ įverčiais, vienam tualetinio popieriaus ritinėliui pagaminti gali prireikti apie 140 litrų vandens, 1,3 kilovatvalandės elektros energijos ir maždaug 680 gramų medienos. Tai apytikriai skaičiai, kurie gali gerokai skirtis priklausomai nuo ritinėlio dydžio, žaliavų bei gamybos technologijos.

Aplinkosaugos organizacija NRDC taip pat atkreipia dėmesį, kad didelę reikšmę turi popieriaus kilmė. Iš pirminės medienos pluošto gaminamas popierius gali didinti spaudimą miškams, o perdirbtų žaliavų naudojimas padeda sumažinti naujos medienos poreikį.

Todėl net ir neplanuojant pirkti bidė galima rinktis aplinkai palankesnius higienos gaminius, pavyzdžiui, iš perdirbto popieriaus.

Kaip naudoti bidė?

Ar bidė iš tiesų ekologiškesnė? Yra viena svarbi išlyga

Nors bidė leidžia sunaudoti mažiau popieriaus, ji pati nėra visiškai neutrali aplinkai. Mechaniniam apiplovimo įrenginiui reikia vandens, o elektroniniai modeliai papildomai naudoja elektrą vandeniui pašildyti, sėdynei šildyti ir oro džiovintuvui.

2021 metais moksliniame žurnale „Energies“ paskelbta daugiafunkcio tualeto gyvavimo ciklo analizė parodė, kad jo poveikis aplinkai priklauso nuo įrenginio konstrukcijos ir naudojimo būdo. Vienas reikšmingų veiksnių buvo elektros energijos suvartojimas eksploatavimo metu.

Tai reiškia, kad paprasta mechaninė bidė ir brangus elektroninis tualetas su nuolat šildoma sėdyne negali būti vertinami vienodai. Pirmasis variantas paprastai turi mažiau funkcijų ir nenaudoja elektros, o antrasis užtikrina didesnį komfortą, bet gali pareikalauti daugiau energijos.

Lietuvoje svarstant tokį pirkinį verta įvertinti ir praktines aplinkybes. Jei vonios kambarys nedidelis, paprastas prie klozeto montuojamas apiplovimo įrenginys gali būti patogesnis už atskirą bidė. Elektroninio modelio atveju reikėtų pasidomėti jo elektros sąnaudomis, ypač budėjimo režimu, ir įsitikinti, kad įrenginį galima saugiai prijungti prie vandentiekio bei elektros tinklo.

Vieno visiems tinkamo atsakymo nėra. Jeigu tikslas – sumažinti vienkartinių gaminių naudojimą, paprasta vandens apiplovimo sistema gali būti racionalus pasirinkimas. Tačiau jei naujam tualetui reikia daug elektronikos, nuolatinio šildymo ir papildomų funkcijų, jo aplinkosauginis pranašumas nebe toks akivaizdus.

Japonijos patirtis atskleidžia ir kitą svarbią pamoką: norint sumažinti poveikį aplinkai nebūtina per vieną dieną visiškai atsisakyti tualetinio popieriaus. Kartais pakanka pakeisti dalį kasdienių įpročių, rinktis mažiau išteklių reikalaujančius sprendimus ir naudoti tik tiek, kiek iš tiesų reikia.