„Tu visada rinkdavaisi kitus, bet ne mane“: 28-erių Austėja nejaučia jokio artumo su savo mama – ši iki šiol nesupranta kodėl

28-erių Austėja su mama Rima bendrauja reguliariai. Jos pasveikina viena kitą per gimtadienius, susitinka per šventes, kartais susiskambina savaitgalį. Iš šalies jų santykiai gali atrodyti visiškai normalūs. Tačiau pati Austėja pripažįsta vieną dalyką, kurį ilgą laiką buvo sunku pasakyti net sau – savo mamai ji nejaučia beveik jokio emocinio artumo.

Kai Rima neseniai dukrai pasakė: „Aš nesuprantu, kodėl mes tokios svetimos“, Austėja ilgai tylėjo. Atsakymą ji žinojo. Tiesiog suprato, kad jį pasakius garsiai teks grįžti į vaikystę, apie kurią šeimoje ilgus metus buvo patogiau nekalbėti.

Mama visada turėdavo svarbesnių žmonių

Rima Austėjos susilaukė jauna. Santykiai su mergaitės tėvu nutrūko gana greitai, o vėliau moters gyvenime dažnai keitėsi draugų kompanijos ir vyrai. Austėja prisimena, kad namuose nuolat kažkas vykdavo: tai mama ruošdavosi vakarui su draugėmis, tai savaitgaliui pasirodydavo naujas vyras, tai planuodavo vakarėlį ar išvyką.

Vaikystėje Austėja nesuprato, kodėl ją tai taip skaudina. Mama juk ją maitino, pirkdavo drabužius, rūpinosi, kad nueitų į mokyklą. Mergaitė nebuvo palikta visiškai viena. Dažnai padėdavo močiutė.

Tačiau Austėja puikiai prisimena jausmą, kad mamos dėmesį visada reikia dalytis su kažkuo kitu – ir dažniausiai pralaimėti.

Penktadienio vakarais ji matydavo, kaip mama ilgai dažosi, renkasi drabužius, kalbasi telefonu ir juokiasi. Kartais Austėja klausdavo, ar mama negalėtų likti namuose. Rima atsakydavo, kad ji irgi turi teisę gyventi savo gyvenimą.

Tuo metu dukra dar nemokėjo pasakyti, kad jai nereikia mamos visą laiką. Jai tiesiog reikėjo kartais pajusti, kad mama renkasi ją.

Labiausiai įstrigo visai maži dalykai

Austėja šiandien beveik neprisimena, ką mama jai pirkdavo gimtadieniams ar Kalėdoms. Tačiau iki smulkmenų prisimena mokyklos renginį, į kurį Rima pažadėjo ateiti.

Austėja vis dairėsi į salės duris. Kiekvieną kartą, kai jos prasiverdavo, tikėjosi pamatyti mamą.

Rima nepasirodė.

Vakare paaiškino, kad užsisėdėjo pas draugę ir nepajuto, kaip prabėgo laikas. Atsiprašė ir kitą dieną nupirko dukrai saldumynų. Tačiau Austėja prisimena ne saldumynus. Ji prisimena tuščią vietą salėje.

Kitą kartą paauglė susirgo, o mama tą vakarą buvo išėjusi su tuometiniu draugu. Rima telefonu paaiškino, kur padėti vaistai, ir pasakė, kad Austėja jau pakankamai didelė susitvarkyti pati.

Tokių epizodų nebuvo vienas ar du. Jie kaupėsi.

Pamažu Austėja išmoko vieną taisyklę: jeigu tau sunku, pirmiausia bandyk susitvarkyti pati.

„Mano dukra nuo mažens labai savarankiška“

Rima tuo net didžiuodavosi. Giminaičiams pasakodavo, kad Austėja nuo mažens labai brandi, savarankiška ir nereikalaujanti daug dėmesio.

Pačiai Austėjai šie žodžiai šiandien skamba kitaip. Ji mano, kad savarankiška tapo ne todėl, kad tokia gimė, o todėl, kad anksti suprato negalinti visada pasikliauti mama.

Paauglystėje nustojo jai pasakoti apie konfliktus mokykloje. Nepasakojo ir apie pirmąją meilę, pirmą skaudų išsiskyrimą, problemas universitete. Kai gyvenime atsitikdavo kas nors rimto, pirmiausia skambindavo draugei.

Mama apie svarbius dalykus dažniausiai sužinodavo tada, kai jie jau būdavo išspręsti.

„Kodėl tu man nieko nepasakoji?“ – kartais klausdavo Rima.

Austėja atsakydavo nežinanti.

Iš tiesų ji žinojo. Jai tiesiog niekada nesusiformavo jausmas, kad mama yra žmogus, pas kurį galima eiti tada, kai skauda.

Užaugus dukrai, mama staiga panoro artumo

Keisčiausia Austėjai tai, kad kuo vyresnė ji tapo, tuo labiau Rima pradėjo ieškoti artumo.

Mama vis dažniau skambindavo, kviesdavo kartu apsipirkti, siūlydavo savaitgalį kur nors nuvažiuoti. Kai Austėja pradėjo gyventi su savo vaikinu, Rima net ėmė pavydėti jo šeimai.

„Su jo mama mataisi dažniau negu su manimi“, – kartą pasakė.

Šis sakinys Austėją suerzino labiau, nei ji tikėjosi.

Vaikino mama neprivalėjo dėl jos daryti nieko ypatingo. Tačiau prisimindavo paklausti, kaip sekėsi svarbus darbo pokalbis. Jei Austėja susirgdavo, pasiūlydavo atvežti maisto. Žinodavo, kokią arbatą ji mėgsta.

Atrodė smulkmenos – bet būtent tokių smulkmenų Austėja vaikystėje ilgėjosi iš savo mamos.

„Tu visada rinkdavaisi kitus, bet ne mane“

Viskas išsiveržė per vieną gana paprastą pokalbį.

Rima vėl paklausė, kodėl dukra pati beveik niekada nepaskambina ir kodėl tarp jų nėra tokio artumo, kokį ji mato tarp kitų mamų ir dukrų.

„Aš juk tavo mama“, – pasakė ji.

Austėja kurį laiką tylėjo, o tada pirmą kartą pasakė tai, ką nešiojosi savyje daugelį metų.

„Tu visada rinkdavaisi kitus, bet ne mane.“

Rima iš karto įsižeidė. Ji priminė dukrai, kad ją viena užaugino, dirbo, rūpinosi, pirko viską, ko reikėjo. Paklausė, ar Austėja dabar nori pasakyti, kad jos vaikystė buvo siaubinga.

Austėja to nesakė. Ji puikiai suprato, kad mamai pačiai nebuvo lengva. Kad ši buvo jauna, vieniša, norėjo santykių, draugų ir gyvenimo už motinystės ribų. Tačiau Austėja pirmą kartą nebandė mamos pateisinti savo jausmų sąskaita.

„Aš nesakau, kad tu manimi nesirūpinai“, – atsakė. – „Aš sakau, kad labai dažnai jaučiausi tau esanti ne pirmoje vietoje.“

„Tu visada rinkdavaisi kitus, bet ne mane“Nuotrauka: Sukurta DI

Skaudžiausias mamos argumentas buvo labai paprastas

Rima pradėjo aiškinti, kad dukra vaikystėje niekada nesakė, jog jai blogai. Kad pas močiutę jai patikdavo. Kad paauglystėje ji pati daug laiko leisdavo savo kambaryje ir nenorėdavo bendrauti.

„Jeigu tau taip trūko manęs, kodėl nieko nesakei?“ – paklausė mama.

Austėja iki šiol prisimena, kaip po šio klausimo kurį laiką negalėjo nieko atsakyti.

Galiausiai pasakė: „Nes aš buvau vaikas.“

Tą akimirką Rima nutilo.

Austėja suprato, kad visus tuos metus mama laukė paaiškinimo iš vaiko, kuris pats dar nesuprato, kodėl jam skauda.

Ji nenori nubausti mamos už praeitį

Po to pokalbio jos kelias savaites bendravo mažiau. Austėja jautė kaltę ir ne kartą galvojo, kad gal reikėjo patylėti – praeities juk nepakeisi.

Tačiau ji taip pat suprato, kad nenori visą likusį gyvenimą vaidinti artumo vien todėl, kad visuomenėje mamoms ir dukroms tarsi privaloma būti geriausiomis draugėmis.

Austėja nenori nutraukti santykių su Rima. Ji nori mamą lankyti, kartu švęsti gimtadienius, padėti jai senstant. Tačiau tai nėra tas pats, kas emocinis artumas.

Jos mama norėtų būti žmogus, kuriam dukra pirmiausia paskambina, kai nutinka kas nors svarbaus – Austėja tokio impulso tiesiog nejaučia. Ir dabar pirmą kartą supranta, kad negali savęs priversti jo jausti.

Artumą galima kurti ir dabar, bet jo negalima išsireikalauti

Pastaruoju metu jų santykiuose atsirado šioks toks pokytis. Rima rečiau ginčijasi dėl to, kaip Austėja prisimena vaikystę. Kartą net prisipažino, kad galbūt anuomet pernelyg daug dėmesio skyrė savo draugams ir santykiams.

„Aš turbūt galvojau, kad tu stipri ir tau viskas gerai“, – pasakė ji.

Austėjai tai buvo svarbu. Ne todėl, kad vienas sakinys ištaisė visus praėjusius metus. Jis jų neištaisė. Tačiau pirmą kartą mama nebandė dukrai įrodyti, kad ši vaikystę prisimena neteisingai.

Austėja nežino, ar jos kada nors taps labai artimos. Galbūt ryšys dar sustiprės. Galbūt liks toks, koks yra dabar. Tačiau ji jau suprato, kad suaugusio vaiko atstumas ne visada reiškia nedėkingumą.

Kartais vaikas tiesiog užauga ir nustoja laukti žmogaus, kurio laukė visą vaikystę. O artumo, kuris metų metus nebuvo kuriamas, negalima pareikalauti vien todėl, kad vieną dieną jo pagaliau prireikė.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt