Iš pradžių ji niekam nesakė, kad keliaus viena. Ne todėl, kad gėdijosi. Greičiau todėl, kad nenorėjo klausytis visų tų klausimų, kurie prasideda rūpesčiu, o baigiasi baime.
— Viena?
— O nebus liūdna?
— O jeigu kas nors nutiks?
— O su kuo vakarieniausi?
— Gal palauk, kol kas nors galės važiuoti kartu?
Austėja pati savęs to klausė dar daugiau kartų nei kiti. Jai buvo trisdešimt ketveri, ji turėjo darbą, draugų, šeimą, tvarkingą gyvenimą ir nuolatinį jausmą, kad kažkur pakeliui pametė save. Viskas lyg ir buvo gerai, bet vakare grįžusi namo ji vis dažniau sėdėdavo virtuvėje su arbatos puodeliu ir jausdavo, kad dienos tiesiog praeina. Tvarkingai. Be didelių tragedijų. Bet ir be tikro džiaugsmo.
Kelionė į Portugaliją atsirado netyčia. Pigių skrydžių puslapyje ji pamatė bilietą į Portą. Data tiko. Kaina tiko. Tik trūko žmogaus, kuris vyktų kartu.
Ji parašė draugei. Draugė negalėjo. Sesuo sakė, kad gal rudenį. Kolega juokais pasiūlė palaukti, kol susirinks „normali kompanija“.
Tą vakarą Austėja ilgai žiūrėjo į bilietą ekrane. Pirštas kabojo virš mygtuko „pirkti“. Viduje kovojo dvi jos versijos: viena sakė, kad bus nejauku, pavojinga, liūdna ir keista. Kita labai tyliai klausė: o kiek dar gyvenimo atidėsi vien todėl, kad niekas negali eiti kartu?
Ji nupirko bilietą.
Ir tada pravirko.
Ne iš baimės. Iš palengvėjimo.
Pirmoji diena buvo ne drąsi, o labai žmogiška
Kai lėktuvas nusileido Porte, Austėja staiga pajuto, kad visas jos drąsumas liko kažkur Vilniuje, prie išvykimo vartų. Oro uoste visi atrodė žinantys, kur eina. Poros tarėsi dėl taksi, draugų grupės juokėsi, šeimos skaičiavo lagaminus. O ji stovėjo viena su kuprine ir telefonu rankoje, bandydama suprasti, į kurį metro reikia lipti.
Pirmas pusvalandis buvo chaotiškas. Ji nusipirko ne tą bilietą, išlipo viena stotele per anksti, su lagaminu tempėsi į kalną ir tyliai keikė save už šią „nuostabią idėją“. Kai pagaliau pasiekė mažą svečių namų kambarį, atsisėdo ant lovos ir pagalvojo:
— Na štai. Atvažiavau. Ir kas dabar?
Niekas neatsakė. Niekas nepasakė, kur eiti, ką valgyti, kokį maršrutą rinktis. Niekas nepaklausė, ar ji pavargo. Niekas nesiūlė kompromiso.
Ir būtent tada ją apėmė keistas jausmas: pirmą kartą per labai ilgą laiką ji galėjo rinktis tik pagal save.
Ne pagal draugės norus. Ne pagal šeimos grafiką. Ne pagal partnerio nuotaiką. Ne pagal tai, kas „patogiau visiems“. Ji galėjo išeiti arba likti. Valgyti vakarienę šeštą arba dešimtą. Eiti prie upės arba tiesiog miegoti. Nieko aiškinti nereikėjo.
Tą vakarą ji išėjo pasivaikščioti viena. Iš pradžių jautėsi nejaukiai. Atrodė, kad visi mato: ji viena. Bet po kelių minučių suprato, kad niekam tai nerūpi. Miestas gyveno savo gyvenimą. Žmonės gėrė vyną, senukai sėdėjo ant suoliukų, padavėjai šaukė vieni kitiems, kažkur grojo gatvės muzikantas.
Austėja nusipirko mažą pyragėlį, atsisėdo ant laiptų prie upės ir pirmą kartą per daug mėnesių niekur neskubėjo.
Vienatvė kelionėje nėra tuštuma – ji tampa veidrodžiu
Antrą dieną ji nubudo anksti. Ne todėl, kad reikėjo. Tiesiog saulė įkrito pro užuolaidas, o miestas apačioje jau ūžė. Ji nuėjo į mažą kavinę ir pirmą kartą gyvenime paprašė staliuko vienam be jokio nejaukumo.
— Vienai? — paklausė padavėjas.
— Taip, vienai, — atsakė ji.
Ir jai patiko, kaip tai nuskambėjo.
Ji gėrė kavą, žiūrėjo į žmones ir rašė užrašų knygelėje. Iš pradžių apie miestą. Paskui apie save. Apie tai, kaip dažnai ji laukdavo leidimo: keliauti, keisti darbą, ilsėtis, džiaugtis, sustoti. Apie tai, kaip lengva pasislėpti už kitų žmonių planų. Apie tai, kad „neturiu su kuo“ kartais tampa gražiai supakuotu pasiteisinimu negyventi.
Kelionė vienam neišsprendžia visų problemų. Ji nepadaro žmogaus stebuklingai laimingo. Bet ji nuima triukšmą. Kai niekas šalia nepasakoja, ko tu nori, pradedi girdėti save.
Austėja pastebėjo, kad jai iš tikrųjų patinka lėti rytai. Kad ji nenori bėgti per penkis muziejus per dieną. Kad jai įdomiau pasiklysti siauromis gatvėmis nei stovėti eilėje prie populiariausio objekto. Kad ji nebijo tylos tiek, kiek manė. Kad vakarienė vienai nėra gėda, jei priešais stovi lėkštė gero maisto, o viduje pagaliau ramu.
Kartais kelionėje vienam supranti, kad buvai ne vienišas – buvai pavargęs nuo nuolatinio prisitaikymo.
Trečią dieną ji nuvažiavo prie vandenyno. Atsisėdo ant smėlio, nusiavė batus ir ilgai žiūrėjo į bangas. Telefonas gulėjo kuprinėje. Niekam nereikėjo siųsti nuotraukos. Niekam nereikėjo įrodyti, kad ji gerai leidžia laiką.
Ir tada ją užklupo toks paprastas, beveik vaikiškas džiaugsmas, kad ji pradėjo juoktis. Viena. Prie vandenyno. Su smėliu ant kojų ir vėju plaukuose.
Ji suprato, kad nėra pamesta. Ji tiesiog labai ilgai buvo savęs neaplankiusi.
Grįžti namo po tokios kelionės reiškia grįžti kitokiam
Paskutinį vakarą Austėja sėdėjo mažame restorane. Prie gretimo staliuko vakarieniavo pora, kitoje pusėje – draugių kompanija, prie baro kalbėjosi vietiniai. Ji valgė žuvį, gėrė baltą vyną ir staiga suprato, kad jai visai ne liūdna.
Ne todėl, kad ji nebenorėjo žmonių. Norėjo. Labai. Tik dabar kitaip. Ne iš baimės būti vienai, o iš noro dalintis. Tai didelis skirtumas.
Grįžusi į Lietuvą ji nepasidarė visiškai kita moteris. Ji vis dar turėjo darbą, sąskaitas, buitį, neatsakytus laiškus ir dienas, kai viskas erzina. Bet kažkas viduje pasikeitė. Ji nebelaukė, kol kas nors pritars jos norams. Pradėjo dažniau klausti savęs: „O ko noriu aš?“ Pradėjo savaitgaliais viena eiti į kiną. Užsirašė į keramikos užsiėmimus, nors niekas iš draugių nenorėjo. Po metų nusipirko bilietą į Italiją. Vėl viena.
Kai mama paklausė, ar jai nebaisu, Austėja nusišypsojo.
— Baisu buvo gyventi taip, lyg mano gyvenimui visada reikėtų palydovo.
Kelionė vienam nėra pabėgimas nuo žmonių. Tai sugrįžimas į save. Ji moko pasitikėti savo sprendimais, kalbėtis su nepažįstamais, susitvarkyti su mažais nesklandumais, nepanikuoti pasiklydus, džiaugtis savo pačios kompanija. Ji parodo, kad esi stipresnis, nei galvojai, ir švelnesnis sau, nei buvai įpratęs.
Keliauti vienam gali būti vienas geriausių sprendimų gyvenime ne todėl, kad visada lengva, o todėl, kad labai tikra.
Jūs patys renkatės kryptį. Patys nusprendžiate, kada sustoti. Patys išmokstate, kad vienas žmogus prie staliuko nėra liūdnas vaizdas. Kartais tai žmogus, kuris pagaliau išdrįso nieko nelaukti.
Jei vis atidedate kelionę, nes nėra su kuo, gal verta savęs paklausti: o gal kaip tik dėl to ir reikia išvažiuoti?
Ne tam, kad pabėgtumėte.
Tam, kad pagaliau save pasivytumėte.
