Kodėl vaikai dažnai prašo tos pačios pasakos: pasikartojimas jiems suteikia daugiau nei pramogą

Vakare vaikas vėl atneša tą pačią jau gerokai aplamdytą knygą, nors lentynoje laukia krūva dar neskaitytų pasakų. Jis prašo ne naujovės, o tiksliai žinomos istorijos, nes pasikartojimas jam suteikia saugumo, leidžia geriau suprasti pasaulį ir pačiam pajusti, kad jau daug ką moka.

Suaugusiajam trečią ar dešimtą kartą skaitoma pasaka gali atrodyti kaip mažas vakaro išbandymas. Vaikui tai nėra vien tas pats siužetas: kiekvieną kartą jis išgirsta naują smulkmeną, numato, kas bus toliau, ir ramiai „pasitikrina“, ar pažįstamas pasaulis vis dar toks pat.

Žinomas siužetas vaikui tampa saugia vieta

Maži vaikai kasdien susiduria su daugybe naujų dalykų: darželio taisyklėmis, kitų vaikų nuotaikomis, naujais žodžiais, draudimais ir netikėtais planais. Pasakoje, kurią jie jau žino mintinai, niekas neišgąsdina net tada, kai joje gyvena vilkas, ragana ar pasimetęs herojus.

Vaikas iš anksto žino, kad veikėjas ras kelią namo, kad pavojus praeis, o pabaiga ateis tokia, kokios jis laukia. Toks nuspėjamumas ypač svarbus vakare, kai diena jau buvo pilna įspūdžių ir kūnui reikia persijungti į ramybę.

„Dar kartą“ iš tiesų reiškia „leisk man suprasti“

Pirmą kartą klausydamas istorijos vaikas dažnai seka pagrindinį veiksmą: kas nutiko ir kas laimėjo. Vėliau jis pradeda pastebėti, kodėl veikėjas supyko, ką reiškia nepažįstamas žodis, kodėl vienas poelgis turėjo pasekmių.

Pasikartojanti pasaka padeda kalbai natūraliai įsitvirtinti. Vaikas pradeda užbaigti sakinius, atkartoja juokingą frazę, klausia apie žodžius ir vieną dieną pats „skaito“ knygą iš atminties. Jam tai rimtas pasiekimas, nors suaugusiajam atrodo, kad tekstas jau seniai išmoktas.

Kodėl vaikai dažnai prašo tos pačios pasakos: pasikartojimas jiems suteikia daugiau nei pramogąNuotrauka: Pexels / Vitaly Gariev

Galimybė numatyti siužetą suteikia kontrolės

Vaikystėje daug sprendimų priima suaugusieji: kada rengtis, kur eiti, kada miegoti. Todėl galimybė pasirinkti pasaką ir žinoti kiekvieną jos posūkį gali būti maloni maža kontrolės zona.

Kai vaikas prieš jus pasako kitą istorijos sakinį ar su džiaugsmu perspėja, kas tuoj nutiks herojui, jis ne tik demonstruoja atmintį. Jis patiria, kad gali suprasti, prognozuoti ir dalyvauti. Tai visai kas kita nei pasyviai žiūrėti greitai besikeičiantį ekraną.

Kaip neprarasti kantrybės skaitant tą pačią knygą

Nereikia versti vaiko rinktis naujos pasakos vien todėl, kad senoji pabodo jums. Jei norisi daugiau įvairovės, naują knygą pasiūlykite šalia mėgstamos, o ne vietoj jos: pirmiausia perskaitykite pažįstamą, o paskui trumpai pavartykite naują.

• Leiskite vaikui užbaigti žinomus sakinius ar pakartoti veikėjo žodžius.
• Paklauskite apie vieną detalę paveikslėlyje, kurios anksčiau neaptarėte.
• Kartais pakeiskite balso intonaciją, bet nekeiskite siužeto, jei vaikui svarbus tikslumas.
• Jei vakare laiko mažai, susitarkite perskaityti trumpesnę mėgstamos istorijos dalį.

Ta pati pasaka vaikui nėra įstrigusi plokštelė. Tai pažįstamas kelias, kuriuo jis kiekvieną kartą nueina šiek tiek toliau – išmoksta žodį, atpažįsta jausmą arba tiesiog ramiai užmiega žinodamas, kuo viskas baigsis.