Yra karta, kuri vaikystėje iš namų išeidavo ryte, o grįždavo tik tada, kai tėvai pašaukdavo iš balkono. Be lokacijos telefone, be nuolatinių žinučių, be vaizdo skambučių ir programėlių, kurios parodytų, kur esi. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje gimę žmonės užaugo pasaulyje, kuriame reikėjo daugiau savarankiškumo, drąsos ir praktinio gudrumo.
Tomas šitą skirtumą pajuto vieną vakarą, kai jo paauglys sūnus paklausė:
– Tėti, o kaip jūs susitikdavot, jeigu neturėjot telefonų?
Tomas iš pradžių nusijuokė. Klausimas jam pasirodė toks paprastas, kad net sunku buvo atsakyti. Kaip susitikdavom? Susitardavom. Prie mokyklos. Prie kiemo. Prie stotelės. Penktą valandą. Ir jeigu kas nors nepasirodydavo, laukdavai, eidavai ieškoti arba grįždavai namo. Nebuvo galimybės parašyti „kur tu?“ ar „jau einu“. Reikėjo laikytis žodžio arba mokėti suktis iš situacijos.
Sūnus klausėsi taip, lyg Tomas pasakotų apie gyvenimą be elektros.
Tada Tomas suprato: dalykai, kurie jo kartai buvo kasdienybė, šiandien atrodo beveik kaip išnykę įgūdžiai.
Vaikai, kurie patys įvertindavo riziką
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje gimę žmonės dažnai augo daug laisviau nei šiandieniniai vaikai. Jie patys eidavo į mokyklą, važiuodavo viešuoju transportu, leisdavosi į kiemus, grįždavo sutemus, o tėvai ne visada tiksliai žinodavo, kur jie yra. Tai nereiškia, kad tada pasaulis buvo saugesnis. Tiesiog vaikams anksčiau tekdavo išmokti pasikliauti savimi.
Tomas dar pradinėse klasėse mokėjo atpažinti, kuriame kieme geriau neužsibūti, prie kurių vyresnių bernų geriau neprieiti, kada reikia bėgti, o kada geriau apsimesti, kad nieko nematai. Tai nebuvo pamoka mokykloje. Tai buvo gatvės mokykla.
Ši karta anksti išmoko skaityti aplinką. Ne iš knygų, o iš situacijų. Jeigu autobuse kažkas elgiasi keistai – geriau atsitraukti. Jeigu kieme tvyro įtampa – laikas namo. Jeigu draugas per daug tyli – kažkas nutiko. Tokie žmonės dažnai pastebi kūno kalbą, balso toną, nuotaikos pasikeitimą. Jie įprato stebėti ne ekraną, o žmones.
Tai vienas didžiausių skirtumų. Šiandien daug dalykų už mus padaro technologijos: navigacija parodo kelią, telefonas leidžia bet kada susisiekti, programėlės primena, kur būti. Anksčiau reikėjo atsiminti maršrutą, susitarti iš anksto, nepasimesti ir rasti sprendimą, jei planas sugriuvo.
Tai formavo ne tik savarankiškumą, bet ir tam tikrą vidinį atsparumą. Jei kažko nežinai – klausi. Jei pasiklydai – ieškai kelio. Jei sugedo dviratis – bandai pataisyti. Jei neturi tinkamo daikto – galvoji, kuo jį pakeisti.
Jie mokėjo gaminti, tvarkyti ir taisyti, nes dažnai nebuvo kitos išeities
Tomo sūnus kartą labai nustebo, kai tėvas per penkiolika minučių pataisė sulūžusią spintelės rankenėlę. Jam tai atrodė kaip meistro darbas. Tomui – visiška smulkmena. Vaikystėje jis matė, kaip tėvas taiso kėdes, mama persiuva drabužius, kaimynas remontuoja dviratį, o dėdė pats keičia automobilio dalis. Daiktai nebuvo išmetami taip greitai kaip dabar.
Jeigu sugedo radijas, jį bandydavo taisyti. Jeigu suplyšo striukė, ją siuvo. Jeigu dviratis pradėjo cypti, jį ardė, tepė, reguliavo. Ne todėl, kad visi buvo nagingi iš prigimties. Tiesiog ne visada buvo pinigų ar galimybių iškart pirkti naują.
Tas pats ir su buitimi. Daug vaikų gana anksti mokėjo pasidaryti paprastą valgį, pasišildyti sriubą, išsivirti makaronų, išplauti indus, nueiti į parduotuvę, prižiūrėti jaunesnį brolį ar sesę. Šiandien tai kartais vadinama per didele atsakomybe vaikui, ir ne be pagrindo. Tačiau kartu tokia kasdienybė suformavo praktinius įgūdžius, kurie suaugus labai praverčia.
Vyresni tūkstantmečio kartos atstovai ir X karta dažnai turi vieną bendrą bruožą: jie nepanikuoja, jei reikia kažką išspręsti rankomis. Prakiuro padanga? Reikia bent pabandyti suprasti, kas nutiko. Sugedo lentyna? Gal užteks varžto. Nėra recepto? Galima gaminti iš to, kas yra šaldytuve.
Jie užaugo su mintimi, kad ne kiekviena problema reikalauja naujo pirkinio. Kartais reikia klijų, vielos, atsuktuvo, kantrybės ir šiek tiek fantazijos.
Žinoma, nereikia idealizuoti praeities. Ne viskas buvo geriau. Daug vaikų turėjo per daug atsakomybės, per mažai emocinio saugumo, per mažai suaugusiųjų dėmesio. Tačiau kartu jie išmoko dalykų, kurių neįdiegia jokia programėlė: nepasimesti, prisitaikyti, išlaukti, susitarti, pataisyti, išsisukti.
Paskutinė karta, kuri augo neprisijungusi
Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje gimę žmonės dažnai vadinami paskutine karta, kuri vaikystę praleido neprisijungusi. Jie matė pasaulį iki interneto, o vėliau turėjo prisitaikyti prie skaitmeninės eros. Tai suteikė keistą, bet vertingą gebėjimą gyventi abiejuose pasauliuose.
Jie prisimena, ką reiškia laukti laiško, skambinti laidiniu telefonu, įsiminti draugo numerį, įrašinėti muziką iš radijo, susitikti be nuolatinio patvirtinimo žinutėmis. Bet jie taip pat išmoko naudotis internetu, išmaniaisiais telefonais, elektronine bankininkyste, socialiniais tinklais ir visomis naujomis sistemomis, kurios atsirado jau jiems suaugus.
Šis perėjimas išmokė lankstumo. Reikėjo ne vieną kartą pradėti iš naujo: nuo kasečių prie kompaktinių diskų, nuo laidinio telefono prie mobiliojo, nuo popierinių žemėlapių prie navigacijos, nuo banko eilės prie programėlės telefone. Tie, kurie gimė jau skaitmeniniame pasaulyje, tokio lūžio nepatyrė. Jiems technologijos yra natūrali aplinka. Vyresnei kartai jos buvo naujas įrankis, kurį teko prisijaukinti.
Tomas tai pamatė, kai sūnus paprašė padėti susitarti dėl praktikos vietos. Vaikinas norėjo parašyti žinutę. Tomas pasiūlė paskambinti. Sūnus raukėsi, lyg tai būtų nepatogu ir per daug tiesiogiai. Tada Tomas pasakė:
– Kartais balsas padaro daugiau nei dešimt žinučių.
Ir jis buvo teisus. Pokalbis telefonu užtruko tris minutes, o vieta buvo sutarta.
Žmonės, augę iki išmaniųjų telefonų eros, dažniau mokėsi bendrauti akis į akį. Jie susipažindavo gyvai, spręsdavo konfliktus kieme, derėdavosi, aiškindavosi, atsiprašydavo, kartais susipykdavo be galimybės pasislėpti už ekrano. Tai formavo socialinius raumenis, kurie šiandien ne visada treniruojami.
Dar vienas šios kartos bruožas – didesnis privatumo jausmas. Ne visi planai, pasiekimai, vakarienės ir kelionės turi būti parodyti viešai. Daugeliui jų natūralu dalį gyvenimo pasilikti sau. Ne todėl, kad nėra kuo pasigirti, o todėl, kad ne viskas turi tapti turiniu.
Tomo sūnus kartą paklausė, kodėl tėtis taip retai kelia nuotraukas į socialinius tinklus.
– Nes aš ten buvau, – atsakė Tomas. – Man nebūtina visiems įrodyti.
Tai nereiškia, kad viena karta geresnė už kitą. Kiekviena turi savo stiprybes. Šiandieniniai vaikai greičiau prisitaiko prie technologijų, lengviau randa informaciją, drąsiau kalba apie emocijas ir dažnai turi daugiau galimybių. Tačiau aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje gimę žmonės atsinešė kitokį bagažą – gebėjimą veikti, kai nėra instrukcijos, ryšio ar patogios programėlės.
Jie moka laukti, taisyti, klausti kelio, skaityti žmogaus veidą, įvertinti riziką, pasigaminti vakarienę iš likučių, susitarti be grupinio pokalbio ir išgyventi dieną, kai telefonas išsikrovė.
Šiuolaikinė mokykla daug ko išmoko. Bet kai kurių dalykų išmoko tik kiemas, kelias namo, sugedęs dviratis, pradingęs draugas sutartoje vietoje ir vaikystė, kurioje reikėjo būti šiek tiek drąsesniam, nei pats jauteisi.
