Kodėl maži šunys dažnai gyvena ilgiau už didelius: svarbus ir augimo tempas

Maži šunys dažnai gyvena ilgiau ne todėl, kad jų gyvenimas būtų „lengvesnis“, o todėl, kad jų organizmas nuo pat pradžių auga lėčiau ir patiria mažesnę fizinę apkrovą. Didelių veislių šuniukai per labai trumpą laiką turi užauginti daug daugiau kūno masės, o toks spartus augimas labiau apkrauna kaulus, sąnarius, širdį ir visą organizmą.

Šeimininkui tai kartais atrodo neteisinga: didelis šuo dar tik pilnai subręsta, o mažasis jau seniai išlaiko tą patį judrų, smalsų charakterį. Vis dėlto dydis šunų pasaulyje nėra vien išvaizdos klausimas – jis susijęs ir su tuo, kaip greitai kūnas sensta.

Didelis kūnas užauga labai greitai

Įsivaizduokite didelės veislės šuniuką, kuris per pirmuosius gyvenimo metus iš mažo kamuoliuko virsta galingu šunimi. Kaulai ilgėja, formuojasi raumenys, stiprėja širdis, o sąnariams tenka atlaikyti vis didesnį svorį. Organizmui tai didžiulis ir labai greitas darbas.

Mažų veislių šunys taip pat auga, tačiau jų kūnui nereikia per tokį pat laiką pasiekti dešimčių kilogramų. Lėtesnis, mažesnio masto augimas gali reikšti mažiau apkrovos vystymosi laikotarpiu ir mažesnę su kūno dydžiu susijusių problemų riziką vėliau.

Svoris kasdien spaudžia sąnarius ir širdį

Didelis šuo kiekvieną dieną nešioja daugiau svorio: eidamas laiptais, šokdamas į automobilį, bėgdamas per pievą ar tiesiog keldamasis nuo grindų. Jei prie natūralaus kūno dydžio prisideda antsvoris, ši našta tampa dar didesnė.

Dėl to dideliems šunims ypač svarbu neaugti per greitai ir nepriaugti daugiau svorio, nei reikia. Dosniai pildomas dubenėlis, daug kaloringų skanėstų ir mažai ramaus judėjimo gali pakenkti ne iš karto, bet ilgainiui atsiliepti sąnariams, ištvermei ir bendrai savijautai.

Kodėl maži šunys dažnai gyvena ilgiau už didelius: svarbus ir augimo tempasNuotrauka: Pixabay / sdnet01

Veislė svarbi, bet ji nėra vienintelis atsakymas

Vien dydžio neužtenka sprendžiant, kiek gyvens konkretus šuo. Tą lemia paveldimumas, veislei būdingos ligos, mityba, priežiūra, aktyvumas ir tai, ar problemos pastebimos laiku. Mažas šuo taip pat gali turėti rimtų sveikatos bėdų, o didelis, rūpestingai prižiūrimas šuo gali ilgai išlikti žvalus.

Tačiau bendra tendencija aiški: itin didelės veislės dažniausiai sensta anksčiau nei mažos. Todėl renkantis šunį verta galvoti ne tik apie tai, ar jis tilps automobilyje, bet ir apie visą jo gyvenimo ritmą – augimo laikotarpį, pašaro poreikius, judėjimą, veterinarinę priežiūrą ir galimas išlaidas.

Ką šeimininkas gali padaryti jau nuo šuniuko dienų

Didelio šuns ilgaamžiškumo neįmanoma pažadėti, tačiau kasdieniai sprendimai tikrai turi reikšmės. Svarbiausia neskubinti jo augimo vien todėl, kad norisi greičiau pamatyti suaugusį augintinį.

• Rinkitės šuniuko amžiui ir numatomam dydžiui tinkamą pašarą.
• Neperšerkite – apvalus pilvukas šuniukui nėra sveikumo ženklas.
• Leiskite judėti reguliariai, bet saugokite nuo nuolatinio alinamo šokinėjimo ir perkrovų augimo metu.
• Stebėkite eiseną, nenorą lipti laiptais, šlubavimą ar greitą nuovargį.
• Reguliariai aptarkite augintinio svorį ir augimą su veterinarijos gydytoju.

Mažas šuo nebūtinai gyvens ilgai vien dėl savo dydžio, o didelis nėra pasmerktas trumpam gyvenimui. Tačiau didelių veislių šeimininkams verta nuo pirmųjų dienų saugoti tai, ką sunku atkurti vėliau: tolygų augimą, sveiką svorį ir neperkrautą kūną.