Nuomojamės butą Vilniuje už 550 eurų: nuo sausio šeimininkė kelia kainą 100 eurų, nors per dvejus metus nepataisė net varvančio čiaupo

„Sveiki, noriu iš anksto informuoti, kad nuo sausio buto nuoma bus 650 eurų. Tikiuosi suprantate, viskas brangsta.“ Žinutę perskaičiau darbe, tarp dviejų skambučių. Persiunčiau vyrui ir parašiau vienintelį sakinį: „O čiaupui sutaisyti pinigų vis dar nėra.“

Ne dėl čiaupo labiausiai supykau. Šimtas eurų kas mėnesį mums yra nemažai, bet nemaloniausia buvo tas „tikiuosi suprantate“. Mes dvejus metus supratome, kad šeimininkė užsiėmusi, kad jos pažįstamas meistras negali atvažiuoti, kad po švenčių susitarsime. Nuomą pervesdavome laiku, o apie varvantį čiaupą jau buvome nustoję priminti. Dabar paaiškėjo, kad dėl kainos susitarti ji laiko rado.

Vyras atrašė tik per pietus: „Vakare pažiūrėsim kitus butus.“ Iki tol vis atsiversdavau tą žinutę. Norėjau iškart atsakyti ką nors aštresnio, bet sustabdžiau save. Žinojau, kad mums dar teks kalbėtis ir apie sausį, ir apie galimą išsikraustymą, ir apie pinigus, kuriuos palikome kaip užstatą.

Kai įsikraustėme, žadėjo sutvarkyti artimiausiu metu

Butą išsinuomojome prieš dvejus metus. Nedidelis, senesnės statybos name, tačiau abiem tiko susisiekimas su darbais. Baldai ne nauji, virtuvė paprasta, vonioje matyti ankstesnių remontų pėdsakai. Mums nereikėjo prabangos. Norėjome vietos, kur galėtume ramiai gyventi ir nereikėtų po metų vėl kraustytis.

Apžiūrint butą čiaupas jau varvėjo. Šeimininkė pati tai paminėjo ir pasakė turinti žmogų, kuris sutvarkys. Paskui vis kas nors nesutapdavo: vieną savaitę negalėjo meistras, kitą ji pamiršo jam paskambinti. Kartą pasiūlė atvažiuoti darbo dieną prieš pietus, tačiau mes abu tuo metu dirbome. Paprašėme suderinti kitą laiką, ir tuo viskas baigėsi.

Vėliau siuntėme nuotrauką, rašėme dar kartą. Atsakymai būdavo mandagūs, todėl nesinorėjo konfliktuoti. Čiaupas veikė, vanduo bėgo, tiesiog užsukus vis tiek kapsėdavo. Pripranti net prie tokių dalykų. Vakare uždarai vonios duris, kad negirdėtum, ir gyveni toliau.

Kitus smulkius dalykus susitvarkydavome patys. Vyras prisuko išklibusį virtuvinės spintelės lankstą, pakeitėme dušo žarną. Dėl kiekvieno menkniekio šeimininkei nerašėme. Gal todėl ir čiaupo prašymas ilgainiui liko kažkur susirašinėjimo apačioje. Tik gavusi naują nuomos kainą atsiverčiau senas žinutes ir pamačiau, kiek kartų buvome apie tai kalbėję.

Dar užkliuvo jos pačios rašyta žinutė po pirmųjų metų: „Smagu, kad taip tvarkingai gyvenate, tikiuosi liksite ilgiau.“ Tada buvo malonu ją gauti. Dabar pagalvojau, kad mes tą sakinį galbūt supratome kaip pažadą, nors ji nieko konkretaus nežadėjo.

Šimtas eurų virto klausimu, ar apskritai galime čia likti

Vakare susėdome skaičiuoti. Nuo sausio už tą patį butą per metus sumokėtume 1 200 eurų daugiau. Prie nuomos dar prisidėtų komunaliniai, kurie žiemą ir taip verčia atidžiau pasižiūrėti į sąskaitą. Galėtume mokėti, tačiau tam reikėtų atsisakyti dalies pinigų, kuriuos iki šiol atsidėdavome.

„Tai vėl mažinam santaupas?“ – paklausiau. Vyras kurį laiką nieko neatsakė. Taupėme ne kokiai prabangiai kelionei. Norėjome bent nedidelės atsargos, kad sugedus automobiliui ar prireikus didesnės išlaidos nereikėtų laukti atlyginimo. Per mėnesį atidėdavome nevienodai, todėl papildomas šimtas eurų būtų gerai pasijutęs.

Parašiau šeimininkei, kad toks padidinimas mums sunkus, ir paklausiau, ar galėtume tartis dėl mažesnės sumos. Kartu priminiau čiaupą. Ji atsakė, kad nuomos kainos mieste pakilusios, o mes iki šiol gyvenome palankiomis sąlygomis. Dėl remonto parašė trumpai: „Šitą sutvarkysime.“

Prieš atsakydami pradėjome žiūrėti kitus butus. Pirmą vakarą buvau pasiruošusi kraustytis vien iš pykčio. Tačiau skelbimus vertinome jau skaičiuodami ne tik nuomą. Vienur netiko vieta, kitur būtų reikėję gerokai ilgiau važiuoti į darbą. Dar užstatas, daiktų pervežimas, laikas apžiūroms. Paaiškėjo, kad net ir radę pigesnį variantą iš pradžių turėtume išleisti nemažai.

Vieną butą nusiunčiau vyrui kaip gerą radinį. Jis patikrino maršrutą ir paklausė, ar tikrai kasdien norėsiu važiuoti su dviem persėdimais. Nutilau. Skelbimo nuotraukose viskas atrodė gražiai, bet savo rytų ten dar nebuvau įsivaizdavusi.

„Tik neišsikelkim brangiau vien tam, kad jai kažką įrodytume“, – pasakė vyras. Supratau, kad jis teisus, nors tą vakarą šis sakinys erzino. Norėjau turėti pasirinkimą. Nenorėjau skambinti ir prašyti, kad leistų mums už savo pinigus pasilikti.

Šį kartą paprašėme konkretaus atsakymo

Po kelių dienų šeimininkei paskambinome. Pasakėme, kad norime likti, tačiau prašome kainą kelti iki 600 eurų. Paaiškinome, jog prižiūrime butą, mokame sutartu laiku ir planavome čia gyventi ilgiau. Ji išklausė, bet atsakė, kad yra apsisprendusi dėl 650 eurų.

Tada pirmą kartą tiesiai pasakiau, kas mane labiausiai pykdo. Jeigu prašoma didesnės sumos, norisi bent jausti, kad mūsų prašymai irgi svarbūs. Dvejus metus girdėti pažadą dėl nedidelio remonto buvo nemalonu dar iki kainos pakėlimo. Dabar nebegalėjau apsimesti, kad tai man nesvarbu.

Šeimininkė pasiūlė meistro laiką kitai savaitei. Šįkart sutariau dirbti iš namų. Jis atvažiavo, apžiūrėjo čiaupą ir sutvarkė. Vakare vonioje buvo tylu. Vyras net atėjo patikrinti, ar tikrai nebekapsi. Pasijuokėme, tačiau man buvo ir truputį pikta: tiek susirašinėjimo, o galiausiai reikėjo vieno sutarto vizito.

Meistrui išėjus šeimininkė parašė, ar viskas gerai. Padėkojau ir atsakiau, kad dabar gerai. Apie kainą tą dieną nebekalbėjome. Norėjau dar ramiai pagalvoti, ar galėsiu čia gyventi nepykdama kaskart, kai reikės pervesti nuomą. Kita vertus, supratau, kad ir kitame bute niekas nežada kainos visam gyvenimui.

Galutinio atsakymo dar nebuvome davę. Toliau žiūrėjome skelbimus, tik jau ramiau. Telefonu šeimininkė paprašė neuždelsti, nes jai irgi reikia planuoti. Pasakiau, kada atsakysime, ir pirmą kartą nepuoliau aiškinti, kodėl mums reikia tų kelių dienų. Vakare atsidariau naują buto skelbimą ir nusiunčiau vyrui. Šį kartą jis atrašė: „Paskambinkim.“

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt