Mūsų daugiabutyje už sniego valymą kas mėnesį mokame po 4 eurus nuo buto, nors kiemą kastuvu valo kaimynas pensininkas

Kaimyną su kastuvu pirmą kartą tą žiemą pamačiau eidamas į darbą. Buvo dar tamsu, prie laiptinės degė lempa, o jis stūmė šlapią sniegą nuo tako. Pasisveikinau, padėkojau ir atsargiai praėjau pro šalį. Tą rytą skubėjau, todėl tik pagalvojau, kad mūsų name gyvena tvarkingas žmogus. Grįžęs vakare net pasakiau žmonai: gerai, kad turime tokį kaimyną.

Po savaitės jis vėl valė. Dar po kelių dienų – irgi. Kai vieną šeštadienį išėjau į kiemą, takas iki konteinerių jau buvo nukastas, prie laiptinės paberta smėlio. Kaimynas stovėjo atsirėmęs į kastuvą ir kalbėjosi su moterimi iš pirmo aukšto. Prisiminiau sąskaitą, kurią buvau apmokėjęs išvakarėse. Joje buvo atskira eilutė: sniego valymas – 4 eurai.

Iki tol kažkodėl maniau, kad kaimynas už tai gauna bent nedidelį atlygį. Gal administratorius susitaręs, gal patys gyventojai moka. Nusprendžiau paklausti.

„Man niekas nemoka. Nenoriu, kad kas nors nugriūtų“

Kaimynas, vardu Algis, nustebo dėl mano klausimo. Pasakė, kad nemoka jam niekas. Kastuvą turi savo, smėlio likę nuo ankstesnių metų, o valo todėl, kad ryte taku eina vaikai, žmonės į darbus. Jo žmona taip pat kasdien eina į parduotuvę, tad nesinori, kad tektų bristi ar slysti.

„Kol sulauksi, kada čia kas atvažiuos, visi jau bus išėję“, – pasakė. Paklausiau, ar jis bent žino, kad kiekvieną žiemos mėnesį mokame už sniego valymą. Žinojo. Tik gūžtelėjo pečiais: „Tai jūs ir paklauskit, už ką. Aš savo taką nusikasu.“

Pasijutau nejaukiai. Buvau jam ne kartą linktelėjęs pro automobilio langą, o pats neturėjau supratimo, kiek laiko jis praleidžia lauke. Kartą dar buvau nepatenkintas, kad prie mano mašinos liko sniego krūva. Dabar prisiminiau tai ir nieko nebesakiau. Paėmiau prie laiptinės atremtą antrą kastuvą ir padėjau užbaigti taką.

Dirbdamas Algis papasakojo, kad ne viską išvalo. Plačiosios aikštelės dalies neliečia, tarp automobilių neprieina. Tačiau taką nuo abiejų laiptinių, priėjimą prie konteinerių ir dalį įvažiavimo paprastai atkasa jis. Kai smarkiau sninga, į lauką išeina ir antrą kartą. Apie tai kalbėjo paprastai, lyg aiškintų, kur sudėti įrankiai. Neprašė nei pinigų, nei susirinkimo jo garbei.

Keturi eurai vienam nedaug, bet name yra 36 butai

Namuose atsiverčiau ankstesnes sąskaitas. Mokestis buvo skaičiuojamas nuo lapkričio iki kovo. Po 4 eurus nuo 36 butų – 144 eurai per mėnesį, per penkis mėnesius susidaro 720 eurų. Supratau, kad už tokią sumą visos žiemos darbų sąnaudų pats neįvertinsiu. Tačiau norėjau žinoti, kokie darbai už ją perkami ir kas juos turi atlikti.

Namo gyventojų grupėje parašiau, ar kas nors matė valymo įmonės darbuotojus. Atsakymai pasipylė greitai. Viena kaimynė sakė mačiusi automobilį su barstytuvu, kitas gyventojas prisiminė darbininką po didesnio snygio. Keli parašė, kad kiekvieną rytą mato tik Algį. Atsirado ir pasiūlymas jam surinkti po kelis eurus.

Tuomet įsiterpė pats Algis. Grupėje jis beveik niekada nerašydavo, todėl jo žinutę perskaičiau du kartus: „Pinigų man rinkti nereikia. Geriau išsiaiškinkit, kada turi valyti. Aš ne kiekvieną rytą galėsiu.“

Po šios žinutės diskusija tapo rimtesnė. Iki tol dalis mūsų, taip pat ir aš, jau buvome susitaikę, kad žmogus vis tiek išeis su kastuvu. O jeigu neišeis? Kas nors pasipiktins nenuvalytu taku, paskambins administratoriui ir pavėluos į darbą. Algis tuo metu galbūt sėdės autobuse, važiuos pas dukrą ar tiesiog norės ramiai papusryčiauti.

Administratoriui išsiuntėme bendrą laišką. Paprašėme paaiškinti, kokius plotus apima mokestis, kokia įmonė dirba ir kaip tikrinamas darbų atlikimas. Pridėjome kelias skirtingomis dienomis darytas nuotraukas. Specialiai paprašiau kaimynų nerašyti, kad niekas niekada neatvažiuoja. Vienas žmogus buvo matęs barstytuvą, kitas – darbuotoją. Norėjosi tikslaus atsakymo, o ne ginčo, kas ką pastebėjo pro langą.

Paaiškėjo, kad mūsų nuvalytas takas irgi įtrauktas į paslaugą

Pirmas atsakymas buvo trumpas: paslauga teikiama pagal sutartį, mokestis paskirstytas žiemos laikotarpiui. Apie Algį – nė žodžio. Perskambinau ir paklausiau konkrečiai apie taką prie laiptinių. Gavau patvirtinimą, kad jis taip pat turi būti valomas. Paprašiau tada paaiškinti, kodėl jį nuolat valo gyventojas.

Po kelių dienų prie namo atvyko administratoriaus atstovas ir valymo įmonės darbuotojas. Parodėme, kur rytais būna sniegas, kur Algis kasa, kur paliekamos krūvos. Įmonės atstovas aiškino apie didelius krūvius po snygio ir darbų eiliškumą. Algis klausėsi, paskui paklausė: „Tai iki kada mums ryte laukti?“ Pirmą kartą išgirdome konkretų atsakymą, kada turėtume pranešti apie neatliktą darbą ir kam skambinti.

Pinigų kitą dieną niekas negrąžino. Paprašėme atskirai peržiūrėti jau pateiktas sąskaitas, ir šis klausimas liko nebaigtas. Tačiau per kitą snygį anksti ryte atvažiavo du darbuotojai. Vienas valė takus, kitas barstė prie laiptinių. Eidamas į darbą mačiau Algį prie savo buto lango. Pamojau jam, jis pakėlė puodelį.

Vėliau kieme susitikome ir paklausiau, ar dabar geriau. Pasakė, kad tą rytą galėjo neskubėti į lauką. Vis dėlto priminė mums neapsiriboti vienu atvažiavimu: „Žiema dar ilga.“

Tą pačią savaitę keli kaimynai susitarėme, kad po didesnio snygio pasižiūrėsime, ar sutarti darbai atlikti. Algio į šį sąrašą neįrašėme. Jis tik paprašė neišmesti senojo kastuvo: kartais norįs pats prasikasti vietą prie savo automobilio. Kastuvą palikome ten pat, prie rūsio durų.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt