Pavalgau, palaukiu 1 valandą ir einu vaikščioti. Kasdien po 5 km, per 3 mėnesius numečiau 10 kg

Pirmą vakarą grįžęs iš pasivaikščiojimo beveik iškart atsisėdau. Batus nusiaviau dar prieškambaryje, striukę palikau ant kėdės ir pagalvojau, kad penki kilometrai telefone atrodo gerokai trumpesni negu einant. Vis dėlto kitą vakarą išėjau dar kartą. Po trijų mėnesių svarstyklės rodė dešimčia kilogramų mažiau, tačiau iki tol pasikeitė daugiau dalykų nei vien mano vakaro maršrutas.

Anksčiau po vakarienės paprastai atsisėsdavau ant sofos. Atrodydavo, tik trumpam: patikrinsiu žinutes, pažiūrėsiu naujienas, paskui ką nors nuveiksiu. Bet vakaras taip ir pasibaigdavo. Nueidavau iki virtuvės arbatos, pakeliui pasiimdavau ką nors užkąsti ir grįždavau į tą pačią vietą. Dienos pabaigoje jausdavausi pavargęs, nors pajudėjęs būdavau nedaug.

Pradėdamas vaikščioti nenusistačiau tikslo numesti būtent dešimt kilogramų. Norėjau turėti aiškų susitarimą su savimi, kurio nereikėtų kiekvieną vakarą iš naujo svarstyti: pavalgau, palaukiu maždaug valandą ir išeinu penkių kilometrų ratui.

Sunkiausia būdavo ne nueiti, o apsiauti batus

Pirmomis dienomis priežasčių pasilikti namuose netrūko. Vieną vakarą atrodė, kad per vėlu, kitą – kad tuoj pradės lyti. Dar kitą labai norėjosi užbaigti televizijos laidą. Pastebėjau, kad jeigu leisdavau sau ilgiau pasėdėti ir pasvarstyti, pasivaikščiojimas greitai persikeldavo į rytojų.

Todėl pasiruošdavau iš anksto. Batai stovėdavo prie durų, striukė kabėdavo lengvai pasiekiama, maršrutą jau žinojau. Valandos tarpas po vakarienės man tiko dėl patogumo, o ne todėl, kad būčiau žinojęs kokią nors ypatingą lieknėjimo taisyklę. Nenorėjau eiti vos pakilęs nuo stalo, bet nenorėjau ir sulaukti momento, kai pradėsiu ruoštis miegoti.

Iš pradžių eidavau ramiai. Į laiką beveik nežiūrėjau, tik pasitikrindavau atstumą. Jeigu pradėdavau lyginti save su greitai pro šalį žingsniuojančiais žmonėmis, tuoj pasidarydavo nemalonu. Mano užduotis buvo paprastesnė – nueiti savo ratą ir grįžti. Po kurio laiko jau žinojau, ties kuria sankryža būsiu įveikęs pusę kelio ir kiek liko nuo parko iki namų.

Pasikeitė ir tai, ką veikiau tarp vakarienės ir miego

Būtų patogu sakyti, kad valgiau visiškai taip pat, tik pradėjau vaikščioti, ir svoris savaime nukrito. Tačiau tai nebūtų visas pasakojimas. Išėjęs į lauką nebesėdėdavau prie televizoriaus su užkandžiais. Grįžęs kartais suprasdavau, kad anksčiau į virtuvę eidavau tiesiog todėl, jog nežinojau, ką veikti.

Pradėjau atidžiau žiūrėti ir į vakarienės porciją. Nenorėjau prisivalgyti taip, kad po valandos nesinorėtų net judėti. Mėgstamų patiekalų neatsisakiau, tačiau rečiau įsidėdavau antrą porciją vien todėl, kad puode dar liko. Tai buvo nedideli, kartu su vaikščiojimu atsiradę pokyčiai, kurių iš pradžių beveik nelaikiau svarbiais.

Svoris mažėjo nevienodai. Būdavo, kad pasisverdavau ir nusivildavau, nes skaičius beveik nepasikeitęs. Tokiais vakarais labiausiai norėdavosi nuspręsti, jog visas sumanymas beprasmis. Vis dėlto jau turėjau ir kitų priežasčių išeiti: patikdavo pabūti be ekrano, prasivaikščioti po visos dienos darbų ir grįžti su jausmu, kad vakaras nepraėjo vien sėdint.

Po trijų mėnesių nebenorėjau grįžti prie ankstesnių vakarų

Dešimties kilogramų skirtumą pamačiau lygindamas pradžios ir trečio mėnesio svorį. Iki tol pokytį buvau pastebėjęs iš drabužių, bet vis tiek kelis kartus pažiūrėjau į užrašytus skaičius. Džiaugiausi, nors negalėjau sąžiningai viso rezultato priskirti vien penkiems kilometrams. Per tuos mėnesius daugiau judėjau, kitaip leisdavau vakarus ir mažiau užkandžiavau.

Tas pats atstumas tapo pažįstamas, tačiau kasdien eiti būdavo skirtinga. Kartais norėdavau klausytis muzikos, kartais užtekdavo gatvės garsų. Pasitaikydavo vakarų, kai visą kelią laukdavau grįžimo namo. Net ir tada grįžęs džiaugdavausi, kad nepalikau batų stovėti prie durų.

Dabar po vakarienės vis dar norisi prisėsti. Tik prieš įjungdamas televizorių pažiūriu į laikrodį. Jeigu mano valanda jau praėjo, einu į prieškambarį. Laidą galiu pažiūrėti grįžęs.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt