Šį sekmadienį, spalio 25 d., sukame laikrodžius, o aš jau dabar bijau tamsių vakarų: pernai lapkritį vos išlipdavau iš lovos, todėl šiemet pasiruošiau kitaip

Praėjusį lapkritį vieną rytą sėdėjau ant lovos krašto ir žiūrėjau į savo šlepetes. Žadintuvas buvo suskambėjęs prieš dvidešimt minučių, vyras jau ruošėsi į darbą, o aš niekaip neprisiverčiau atsistoti. Nebuvau nei peršalusi, nei karščiavau. Tiesiog atrodė, kad per naktį niekaip nepailsėjau, nors miegojau beveik devynias valandas.

Vyras užėjo į miegamąjį ir paklausė, ar šiandien neisiu į darbą. Atsakiau, kad eisiu, tik dar truputį pasėdėsiu. Jis pajuokavo, kad turbūt kaltas ruduo, ir išėjo. O aš apsiverkiau. Ne garsiai, ne kūkčiodama. Tiesiog sėdėjau ir verkiau, pati nelabai suprasdama kodėl.

Tada man buvo 47-eri. Gyvenau įprastą gyvenimą, dirbau administratore nedidelėje įmonėje Klaipėdoje, turėjau šeimą ir jokių didelių rūpesčių. Tačiau vos prasidėjus lapkričiui pasijutau taip, lyg kažkas būtų išjungęs mano vidinę šviesą.

Šiemet spalio 25 dieną vėl pereisime prie žiemos laiko. Laikrodžius 4 valandą ryto pasuksime viena valanda atgal, todėl sekmadienio rytą teoriškai galėsime pamiegoti ilgiau. Bet aš visai nelaukiu tos papildomos valandos. Žinau, kad po darbo vakarais sutems anksčiau, ir būtent to labiausiai bijau.

Tik šį kartą nusprendžiau nelaukti, kol vėl taps taip sunku, kaip buvo pernai.

Pernai iš pradžių maniau, kad tiesiog tingiu

Viskas prasidėjo nepastebimai. Spalio pabaigoje, persukus laikrodžius, grįždavau iš darbo jau temstant. Iš pradžių tik mažiau norėdavosi kur nors eiti. Anksčiau po vakarienės su vyru pasivaikščiodavome prie jūros, o dabar vis dažniau sakydavau, kad lauke šalta, drėgna ir geriau liksiu namuose.

Lapkričio viduryje nebenorėjau net susitikti su draugėmis. Vieną šeštadienį buvome susitarusios išgerti kavos, bet ryte parašiau, kad prastai jaučiuosi. Iš tikrųjų nesirgau. Tiesiog mintis, kad reikės apsirengti, išeiti iš namų ir kalbėtis, atrodė nepakeliamai sunki.

Vakare gulėdavau ant sofos, žiūrėdavau televizorių ir laukdavau, kada galėsiu eiti miegoti. Rytais vis tiek atsikeldavau pavargusi. Darbe pradėjau daryti smulkių klaidų, pamiršdavau, kur padėjau dokumentus, sunkiau susikaupdavau.

Labiausiai skaudino ne nuovargis, o jausmas, kad tampu nemaloni pati sau. Kai dukra paskambindavo papasakoti apie savo dieną, kartais norėdavau kuo greičiau baigti pokalbį. Vėliau dėl to grauždavausi. Ji nieko blogo nepadarė, o aš net artimiausiems žmonėms nebeturėjau kantrybės.

Vieną vakarą vyras pasiūlė savaitgalį nuvažiuoti į Nidą. Anksčiau būčiau apsidžiaugusi, bet tąkart atsakiau, kad nenoriu niekur važiuoti. Jis paklausė, kas man atsitiko.

„Nežinau. Man niekas nebeįdomu“, – pasakiau.

Ištarusi tuos žodžius pati išsigandau.

Supratau, kad ne viską galima nurašyti tamsiam metų laikui

Gruodžio pradžioje užsiregistravau pas šeimos gydytoją. Papasakojau apie nuovargį, mieguistumą, prastą nuotaiką ir tai, kad rytais darosi vis sunkiau atsikelti.

Gydytoja išklausė ir paaiškino, kad panašūs simptomai kartais pasireiškia tamsiuoju metų laiku. Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad nuolatinio nuovargio negalima automatiškai laikyti sezoniniu reiškiniu. Tokius pojūčius gali sukelti miego sutrikimai, įvairios sveikatos problemos ar depresija.

Po pokalbio buvo įvertinta mano sveikata, atlikti reikalingi tyrimai. Ryškių pakitimų nenustatyta, tačiau gydytoja rekomendavo stebėti savijautą ir kreiptis pakartotinai, jeigu simptomai nesitrauks.

Ji taip pat pasiūlė daugiau laiko praleisti dienos šviesoje, stengtis keltis panašiu metu ir neatsisakyti fizinio aktyvumo vien todėl, kad lauke niūru.

Prisimenu, kaip išėjusi iš poliklinikos pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt nesu tiesiog tinginė. Iki tol save nuolat kaltinau, kad kiti žmonės dirba, sportuoja, tvarko namus ir viską spėja, o man net išplauti indus kartais atrodo sunku.

Žiemos pabaigoje pamažu pasijutau geriau. Kai vasarį pradėjo ilgėti dienos, vėl atsirado noras vaikščioti, susitikti su žmonėmis, kažką planuoti. Negaliu tvirtinti, kad vien šviesos trūkumas sukėlė visus mano sunkumus, tačiau pastebėjau aiškų ryšį tarp metų laiko ir savo savijautos.

Šį rudenį nusprendžiau nelaukti, kol vėl pradėsiu verkti rytais

Dar rugsėjį prisiminiau praėjusių metų lapkritį. Vien pagalvojusi apie tamsius vakarus pajutau nerimą. Tačiau šįkart nusprendžiau, kad turiu bent pabandyti pakeisti savo kasdienybę.

Pirmiausia susitariau su kolege, kad per pietų pertrauką bent dvidešimt minučių eisime pasivaikščioti. Anksčiau pietaudavau prie kompiuterio ir kartais visą darbo dieną neišeidavau į lauką. Dabar, net jeigu debesuota, apsivelkame striukes ir apeiname kelias gatves. Ne visada norisi, ypač kai lyja, tačiau po tokios pertraukos jaučiuosi žvalesnė.

Antras pokytis – miego režimas. Pernai savaitgaliais kartais miegodavau iki vienuoliktos, o pirmadieniais šeštą ryto tekdavo keltis į darbą. Šiemet stengiuosi ne taip smarkiai keisti kėlimosi laiką. Vakare anksčiau padedu telefoną, nes pastebėjau, kad ilgas naršymas prieš miegą tik dar labiau išblaško.

Trečia, su vyru susitarėme, kad bent du vakarus per savaitę išeisime iš namų. Nebūtinai į restoraną ar kokį renginį. Kartais užtenka pusvalandį pasivaikščioti apšviestomis gatvėmis, o kartais nuvažiuojame į baseiną. Man svarbu turėti ką nors suplanuoto, kad po darbo nelikčiau gulėti ant sofos iki pat miego.

Dar vieną dalyką padariau pirmą kartą – iš anksto užsiregistravau pas gydytoją pasikalbėti apie savo savijautą. Nenoriu laukti, kol vėl taps sunku atlikti kasdienius darbus. Jei simptomai pasikartos, žinosiu, kad reikia pagalbos, o ne dar kartą bandyti save įtikinti, jog viskas praeis savaime.

Labiausiai bijau ne tamsos, o vėl prarasti norą gyventi įprastą gyvenimą

Prieš kelias dienas dukra paskambino ir paklausė, ką veiksime per ilgąjį Vėlinių savaitgalį. Pernai tikriausiai būčiau atsakiusi, kad nieko neplanuojame. Šiemet pasiūliau jai atvažiuoti su šeima. Galėsime kartu išvirti sriubos, nuvažiuoti aplankyti artimųjų kapų, o paskui grįžti namo išgerti arbatos.

Dukra nustebo, kad pati pakviečiau. Pasakė, jog pernai rudenį buvau labai užsidariusi ir ji nežinojo, ar manęs kažkas neslegia.

Pirmą kartą jai papasakojau, kaip sunkiai jaučiausi praėjusį lapkritį. Ji nutilo, o paskui paklausė, kodėl nieko nesakiau.

„Nes pati nesupratau, kas man darosi“, – atsakiau.

Tą vakarą ilgai galvojau apie mūsų pokalbį. Apie tai, kaip dažnai moterys, ypač įpratusios visais rūpintis, savo nuovargį slepia net nuo artimiausių žmonių. Atrodo, kad jeigu dar gali nueiti į darbą ir pagaminti vakarienę, vadinasi, viskas gerai. Nors viduje kartais būna visai kitaip.

Dabar dar negaliu pasakyti, ar šis lapkritis bus lengvesnis. Galbūt pasitaikys rytų, kai nenorėsiu keltis. Galbūt ir vėl bus vakarų, kai trūks jėgų bendrauti. Tačiau šiemet bent jau žinau, kad neprivalau su tuo likti viena.

Sekmadienį, spalio 25-ąją, laikrodžių rodyklės pasisuks viena valanda atgal. Vakarais sutems anksčiau, rytai pamažu šals, o iki pavasario dar bus toli.

Anksčiau būčiau skaičiavusi, kiek mėnesių liko iki šviesesnių dienų. Dabar bandau galvoti apie artimiausią savaitę, pasivaikščiojimą per pietus, vakarą su vyru ar savaitgalį, kai atvažiuos dukra.

Aš vis dar bijau tamsių vakarų. Tačiau labiausiai nenoriu, kad praėjusio lapkričio nuovargis vėl atimtų iš manęs paprastus dalykus – norą atsikelti, susitikti su artimaisiais ir džiaugtis savo gyvenimu.

Ir jeigu vieną rytą vėl sėdėsiu ant lovos krašto, nebegalvosiu, kad esu silpna. Pirmiausia paklausiu savęs, kaip iš tiesų jaučiuosi, ir prireikus paprašysiu pagalbos.

Nes praėjusį rudenį supratau vieną dalyką: kartais didžiausia klaida yra ne tai, kad pavargstame, o tai, kad per ilgai apsimetame, jog nieko nevyksta.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt