Už dukros žieminius batus sumokėjau 74 eurus, o po savaitės ji pasakė, kad spaudžia. Norėjome grąžinti, bet parduotuvės administracija pasakė – ne

Parduotuvės darbuotoja apvertė batą, nykščiu perbraukė per padą ir padėjo jį ant dėžės. „Jie jau avėti lauke“, – pasakė. Atsakiau, kad žinau, bet nuo pirkimo praėjo tik savaitė. Dukrai spaudžia, negi dabar reikės pirkti kitus? Darbuotoja pakvietė administratorę, o aš iš rankinės ištraukiau kvitą. Buvau įsitikinusi, kad jis ir nepraėjęs keturiolikos dienų terminas išspręs problemą.

Administratorė paaiškino, kad naudotos, kokybiškos avalynės vien dėl netikusio dydžio nepriims. Paklausiau, gal bent pakeistų į didesnius. Ji dar kartą pažiūrėjo į padus ir papurtė galvą. Dukra stovėjo šalia manęs, abiem rankomis laikydama striukės rankovės kraštą. Į parduotuvę ėjau pikta dėl batų. Išėjusi labiausiai norėjau suprasti, kodėl vaikas visą savaitę man nieko nesakė.

Parduotuvėje ji sakė, kad geri

Dukrai devyneri. Tą šeštadienį žieminių batų ieškojome beveik dvi valandas. Vieni buvo per sunkūs, kitų sunkiai užsitraukė užtrauktukas, treti jai visai nepatiko. Buvau nusiteikusi nupirkti tokius, kurių užtektų sezonui: šiltus, patogius, su padu, kuris neatrodytų lygus kaip šlepetės.

Kai ji apsimovė tą porą, pirmiausia apsidžiaugiau, kad pagaliau nustojo raukytis. Atsistojo, nuėjo iki veidrodžio, pakėlė vieną koją. Paklausiau, ar nespaudžia. Pasakė, kad ne. Dar pasiūliau pavaikščioti, kol apžiūrėsiu dėžėje esančią informaciją. Ji kelis kartus perėjo tarp lentynų ir grįžo prie manęs.

Septyniasdešimt keturi eurai man nebuvo suma, kurią galėčiau sumokėti visai negalvodama. Tą mėnesį dar reikėjo striukės sūnui ir apmokėti jo būrelį. Vis dėlto nusprendžiau, kad batams netaupysiu. Prie kasos dukrai pasakiau: „Dabar jau turėsi gerus batus, tik žiūrėk, saugok.“ Man tai buvo paprastas priminimas. Vėliau supratau, kad ji išgirdo ir daugiau.

Kelios dienos buvo šaltos, todėl naujus batus apsiavė į mokyklą. Rytais pati susiruošdavo, vakarais juos palikdavo prie durų. Nieko neįprasto nepastebėjau. Penktadienį, kai pasiūliau savaitgalį kartu nuvažiuoti pas mano mamą, ji paklausė, ar galės važiuoti su sportiniais. Pasakiau, kad su jais bus šalta. Tada ir išgirdau: „Tie nauji spaudžia.“

Labiausiai supykau ant to, ką jau buvau nusprendusi laikyti išspręsta

Pirma mano reakcija nebuvo graži. Paklausiau, kodėl parduotuvėje sakė, kad tinka, ir kodėl tylėjo visas tas dienas. Dukra atsisėdo ant prieškambario suolelio. Pasakė, kad trumpai vaikštant atrodė gerai, o mokykloje pradėjo spausti iš šonų. Ji tikėjosi, kad batai prasitemps. Dar nenorėjo man sakyti, nes jie brangūs.

Tą vakarą paprašiau apsiauti abu batus ir ramiai pavaikščioti namuose. Ji parodė, kur spaudžia. Atlaisvinome suveržimą, pabandėme su plonesnėmis kojinėmis, bet tai nepadėjo. Pati pasiūliau nusiauti. Nebuvo jokios prasmės dar kartą klausinėti, ar tikrai taip blogai, tarsi nuo penkto klausimo pasikeistų bato forma.

Šeštadienį nuvažiavome į parduotuvę. Prieš tai nuvaliau padus, sudėjau batus į dėžę ir suradau kvitą. Neslėpiau, kad jie avėti, tačiau tikėjausi supratingumo. Man atrodė, kad savaitė yra labai trumpas laikas, o parduotuvė tikrai ras būdą padėti.

Išgirdusi atsisakymą dar kurį laiką ginčijausi. Administratorė kalbėjo ramiai, bet mane erzino kiekvienas jos paaiškinimas. Pasiūlė, jei įtariu kokybės trūkumą, pateikti rašytinį prašymą įvertinti avalynę. Tačiau negalėjau parodyti nei iširusios siūlės, nei netolygumo bato viduje. Mano argumentas buvo tas pats: dukrai nepatogu, o sumokėjau nemažai.

Namie teko atskirti du skirtingus dalykus

Vakare perskaičiau Vartotojų teisių apsaugos tarnybos paaiškinimus. Fiziniame prekybos taške pirktai kokybiškai prekei grąžinti neužtenka vien tilpti į keturiolika dienų – ji turi būti nenaudota ir nepraradusi prekinės išvaizdos. O nepatogumas ar netikimas individualiai pėdos formai savaime dar nereiškia gamybos defekto. Jei būtų paaiškėjęs tikras trūkumas, tai jau būtų kitas klausimas.

Supratusi skirtumą nenustojau gailėti pinigų. Dėžė koridoriuje vis tiek erzino. Bet nebenorėjau savo nusivylimo išlieti dukrai. Pasakiau jai, kad kitą kartą turi pranešti iš karto, net jeigu daiktas brangus ir net jeigu parduotuvėje abi apsidžiaugėme jį radusios. Pridūriau, kad neturėjau ant jos užsipulti. Ji paklausė, ar vis tiek pirksime kitus.

Pirkome. Šįkart rinkomės kitokio pločio modelį, ir aš nebestovėjau šalia kas minutę klausdama, ar jau apsisprendė. Kitus batus parsinešėme namo, dar kartą pasimatavo ant švarių grindų. Tik paskui leido sau išsirinkti, su kuriais eis į lauką.

Pirmąją porą nufotografavau ir įdėjau į skelbimus už 35 eurus, aiškiai parašiusi, kiek avėti ir kodėl parduodu. Kol kas niekas nenupirko. Todėl ši istorija man nesibaigė nei susigrąžintais pinigais, nei lengvu susitaikymu. Tačiau kitą rytą prieš išeinant dukra pati pasakė, kad naujieji nespaudžia. Šįkart dar paklausiau, kur ir kiek su jais vaikščiojo, o tada ramiai išklausiau atsakymą.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt