Sulaukiau 50 metų ir supratau, kad neturiu nė vieno žmogaus, kuriam galėčiau paskambinti vidurnaktį

Per penkiasdešimtąjį gimtadienį mane pasveikino trisdešimt septyni žmonės. Žinau tiksliai, nes vakare suskaičiavau žinutes. Kelios buvo su tortais ir judančiomis gėlėmis, viena – iš odontologijos klinikos. Darbe kolegės padovanojo puodelį, kavos ir voką. Dukra paskambino iš užsienio, parodė anūką, kuris nenorėjo žiūrėti į ekraną. Pasijuokėme. Pasakiau, kad man viskas gerai.

Vakare nusipirkau du gabalėlius pyrago. Vieną suvalgiau stovėdama virtuvėje, kitą padėjau į šaldytuvą. Nebuvau planavusi šventės. Kolegėms sakiau, kad tokių datų nesureikšminu, dukrai – kad neverta dėl manęs išlaidauti kelionei. Kai ji pasiūlė bent užsakyti gėlių, paprašiau geriau tuos pinigus išleisti vaikui.

Apie pusę pirmos nakties vis dar nemiegojau. Televizorius buvo įjungtas, tačiau nebežinojau, ką rodo. Pasiėmiau telefoną ir atsidariau kontaktus. Norėjau su kuo nors pasikalbėti. Papasakoti, kaip praėjo diena, išgirsti kitą balsą. Dukrai ten jau buvo vėlu, ryte jai į darbą. Sesuo keldavosi penktą. Su viena buvusia drauge nebuvome kalbėjusios beveik dvejus metus. Kolegės numeris buvo telefone dėl darbo.

Slinkau žemyn ir prie kiekvieno vardo rasdavau priežastį neskambinti. Padėjusi telefoną pradėjau verkti. Iki tol būčiau pasakiusi, kad žmonių mano gyvenime pakanka.

Visada turėjau su kuo pasikalbėti apie reikalus

Mano dienos nebuvo tuščios. Dirbau, apsipirkdavau, savaitgaliais nuvažiuodavau pas tėtį. Dukrai padėdavau išsirinkti vaikui drabužius, sesei surasdavau reikalingą gydytojo numerį. Kolegės klausdavo, ar galiu pakeisti pamainą, draugiškai pasipasakodavo apie vyrus ir vaikus. Mokėjau klausytis. Retai kam atsakydavau, kad dabar neturiu laiko.

Su draugėmis anksčiau susitikdavome dažniau. Vaikų gimtadieniai, pasivaikščiojimai, kavos viena kitos virtuvėje. Paskui visoms atsirado daugiau darbo. Viena persikėlė, kita slaugė mamą, trečiai gimė antras vaikas. Susirašydavome, kad reikia susitikti. Kartais net išsirinkdavome mėnesį.

Aš ir pati atšaukdavau susitikimus. Būdavo gaila šeštadienio, kai namuose laukdavo skalbiniai, neplauti langai, tuščias šaldytuvas. Galvodavau, kad kitą savaitę būsiu laisvesnė. Kai po skyrybų likau viena, draugės kurį laiką skambino. Nenorėjau kaskart pasakoti to paties, todėl sakydavau, kad jau atsigaunu. Ilgainiui jos nustojo klausinėti.

Nebuvo vieno didelio susipykimo. Tiesiog vis rečiau žinojau, kuo jos gyvena. Kai pagaliau susiskambindavome, reikėdavo tiek daug papasakoti nuo pradžių, kad apsiribodavome darbu, vaikais ir orais. Po pokalbio pažadėdavome ilgai nebedelsti.

Kitą rytą vėl pasakiau, kad viskas gerai

Po gimtadienio dukra atsiuntė nuotrauką: anūkas sėdėjo ant grindų su jos batais. Paklausė, ar gražiai atšvenčiau. Parašiau: „Ramiai. Kaip ir norėjau.“

Ilgai žiūrėjau į išsiųstą žinutę. Iš tikrųjų norėjau, kad kas nors būtų atėjęs. Kad būtų reikėję ištraukti dar vieną lėkštę ir paieškoti švaraus rankšluosčio vonioje. Tačiau kaip dukra galėjo tai žinoti, jeigu kelis kartus pati ją patikinau, kad man nieko nereikia?

Po kelių dienų paskambino sesuo. Kalbėjome apie tėtį, jo vaistus ir tai, kada kuri galėsime nuvažiuoti. Baigdama ji paklausė, kaip laikausi. Jau buvau bepasakanti įprastą atsakymą, bet ištariau: „Man kažkaip labai vieniša.“

Ji nutilo. Tada paklausė, ar kas nors atsitiko. Pasakiau, kad nieko konkretaus. Buvo nejauku net pačiai klausytis savo paaiškinimo: turiu kur gyventi, dirbu, dukrai sekasi, o aš skundžiuosi, nes vakare nėra su kuo išgerti arbatos.

Sesuo pradėjo siūlyti, kur galėčiau nueiti ir kuo užsiimti. Susierzinau ir gana aštriai atsakiau, kad man nereikia dar vienos veiklos. Ji įsižeidė. Pokalbį baigėme nelabai gražiai.

Kitą dieną perskambinau atsiprašyti. Pasakiau, kad pirmą kartą apie tai prabilau ir pati nežinau, ko tikiuosi. Sesuo prisipažino: „Aš galvojau, tau patinka vienai. Tu vis sakai, kad pavargsti nuo žmonių.“

Parašiau žmogui, kurio buvau pasiilgusi

Telefone vis dar turėjau Rūtos numerį. Kadaise kartu vedžiodavome vaikus į darželį. Ji pažinojo mane dar tada, kai ginčydavausi su vyru dėl atostogų, o dukra į lauką nesutikdavo eiti be rausvos kepurės. Rūta žinojo dalykų, kurių naujiems pažįstamiems nebūčiau mokėjusi papasakoti.

Mūsų bendravimas nutrūko pamažu. Ji siūlė susitikti, aš atidėliojau. Vėliau parašiau aš, ji negalėjo. Paskutinėje mūsų žinutėje buvo mano atsiųstas sveikinimas su Kalėdomis.

Parašiau: „Labas. Pastaruoju metu apie tave pagalvoju. Pasiilgau. Gal norėtum kada susitikti?“

Atsakymo nesulaukiau visą vakarą. Kelis kartus tikrinau telefoną ir gailėjausi parašiusi. Ryte radau jos žinutę: „Norėčiau. Tik šią savaitę negaliu, mamai tyrimai. Kitą ketvirtadienį?“

Anksčiau būčiau atsakiusi „susirašysim“. Šįkart pasiūliau laiką ir vietą.

Pirmas susitikimas buvo truputį nejaukus. Abi daug kalbėjome apie vaikus. Paskui Rūta paklausė, kaip man vienai tame bute. Pasakiau, kad būna sunku. Ji nepradėjo patarinėti. Tik palietė mano ranką ant stalo ir pasakė, kad po mamos ligos pati kartais ištisas dienas neturi su kuo pasikalbėti apie ką nors kita.

Prasėdėjome beveik dvi valandas. Išeidamos nesakėme, kad būtinai reikės pakartoti. Susitarėme konkrečiai – po dviejų savaičių pas mane.

Vidurnaktį vis dar skambinti nedrąsu

Nuo tos nakties praėjo keli mėnesiai. Mano telefone neatsirado daugybės naujų vardų. Kartais vis dar užklumpa vakarai, kai norisi kam nors parašyti, bet atrodo, kad trukdysiu. Būna, parašau ir atsakymo tenka laukti iki ryto. Mokausi to laukimo neprilyginti atstūmimui.

Su seserimi dabar kartais susiskambiname neturėdamos jokių reikalų. Dukrai prisipažinau, kad per gimtadienį man buvo liūdna. Ji pravirko ir paklausė, kodėl nesakiau. Atsakymo, kuriuo pati būčiau patenkinta, neturėjau. Paprašiau tik nejausti pareigos viską mesti ir gelbėti mane. Norėjau, kad ji žinotų, kaip iš tikrųjų gyvenu.

Su Rūta matomės ne visada taip dažnai, kaip planuojame. Jos mamai vis dar reikia pagalbos, aš kartais grįžtu po darbo be jėgų. Tačiau dabar pasakome, kad negalime, ir pasiūlome kitą dieną. Nepaliekame susitikimo kažkada vėliau.

Neseniai ji užsuko vakare pasiimti mano pažadėtos kepimo formos. Paklausiau, gal išgertų arbatos. Ji pasakė galinti tik trumpam, rytoj anksti keltis. Sėdėdamos virtuvėje prisiminėme mano gimtadienį. Papasakojau apie kontaktų sąrašą ir tą naktį, kai nė vienam žmogui nedrįsau paskambinti.

Rūta kurį laiką maišė arbatą. Paskui pasakė: „Tu man skambink. Jei miegosiu ir neišgirsiu, ryte perskambinsiu.“

Kai ji išėjo, išploviau abu puodelius. Jos naudotą padėjau prie savojo, į lengviausiai pasiekiamą lentyną.