Po vyro mirties sekmadieniais vis dar verdu sriubą keturiems: vaikai pažada užsukti, o paskui visą savaitę valgau viena

Sekmadienį prieš pietus ištraukiau iš spintelės keturias gilias lėkštes. Padėjau jas ant stalo vieną ant kitos, kad būtų po ranka, kai vaikai atvažiuos. Paskui dar kartą pažiūrėjau į telefoną. Dukra buvo parašiusi, kad atsikėlė vėliau, negu planavo. Sūnus kol kas nebuvo nieko pranešęs. Nusprendžiau neskambinti. Nenorėjau, kad jaustųsi tikrinami, vos pramerkę akis.

Sriuba jau virė. Įbėriau saują krapų, pamaišiau ir automatiškai atsisukau į svetainės pusę. Algirdas visada pajusdavo jų kvapą. Pakeldavo galvą nuo laikraščio ir paklausdavo, ar jau galima paragauti. Sakydavau, kad palauktų, kol išvirs bulvės. Jis vis tiek atsikeldavo, atsilauždavo duonos ir pradėdavo sukiotis aplink mane, kol įpildavau pusę lėkštės.

Šįkart į kitą kambarį niekas neatsakė. Ant fotelio gulėjo sulankstytas pledas, šalia stovėjo jo skaitymo lempa. Ją kartais įjungiu vakarais, nors pati sėdžiu prie kito lango. Algirdą palaidojome gegužę. Per vasarą išmokau viena nueiti į parduotuvę, susimokėti sąskaitas, užregistruoti automobilį remontui. Sekmadieniais vis dar nežinau, ką su savimi daryti, kai pietūs paruošti, o sėstis prie stalo nėra su kuo.

Keturias porcijas išmokau virti dar tada, kai vaikai gyveno namuose

Man šešiasdešimt aštuoneri. Su Algirdu kartu pragyvenome keturiasdešimt šešerius metus. Mūsų santuokoje buvo visko: pykčių dėl pinigų, pavargusių vakarų, savaičių, kai kalbėdavome daugiausia apie tai, ką reikia nupirkti ar sutaisyti. Noriu tai prisiminti sąžiningai. Dabar žmonės kartais apie jį kalba taip, lyg būtų buvęs vien šypsena ir gerumas. Aš atsimenu ir jo užsispyrimą, ir batus vidury prieškambario, ir kaip supykdavau, kai paklausdavo, kur jo daiktai, pats nė nepaieškojęs.

Tačiau keturiasdešimt šešeri metai žmogų įrašo į tavo dieną. Žinodavau, kiek laiko jis stovės prie lango gerdamas kavą, kur padės puodelį, kada pradės ieškoti akinių. Jis pažinodavo mano nuotaiką iš to, kaip uždarydavau virtuvės stalčių. Kai vaikams pasakodavau, kad viskas gerai, Algirdas vėliau paklausdavo, kas iš tikrųjų atsitiko. Dabar po pokalbių telefonu niekas nebepaklausia antrą kartą.

Sriubą keturiems pradėjau virti, kai Giedrė ir Paulius dar mokėsi mokykloje. Neturiu užrašytų kiekių. Tiesiog žinau, kiek reikia bulvių, kiek morkų, kokį gabalėlį mėsos ištraukti iš šaldiklio. Vaikams išsikrausčius porcijos beveik nesumažėjo. Algirdas valgydavo ir kitą dieną, kartais užsukdavo kuris nors iš vaikų. Nieko nereikėdavo išmesti. Didelis puodas atrodė visai pagrįstas.

Po laidotuvių pirmas savaites gaminti beveik nereikėjo. Giedrė atveždavo maisto dėžutėse, Paulius užsakydavo pirkinius. Kaimynė atnešė balandėlių. Vis sakydavo, kad būtinai pavalgyčiau. Tuomet maniau, kad vienatvė bus sunki dėl tylos ir naktų. Nesitikėjau, kad ji taip aiškiai pasimatys šaldytuve: pusė varškės pakelio, suvytęs agurkas, puodas, kurio tris dienas nesinori atidaryti.

Vaikai pamažu grįžo į savo gyvenimą. Taip ir turėjo būti. Jie negalėjo visą laiką gyventi šalia mano sielvarto. Tik aš kažkodėl buvau įsikibusi sekmadienių. Jei žinodavau, kad kas nors atvažiuos, lengviau praeidavo ir penktadienis, ir šeštadienis. Turėdavau ko laukti, apie ką galvoti parduotuvėje, kam nupirkti minkštesnių kriaušių ar mėgstamų sausainių.

Abu vaikus nuraminau, o paskui sudėjau lėkštes atgal

Tą sekmadienį Giedrė paskambino vienuoliktą. Namuose buvo susikaupę darbai, anūkė turėjo baigti mokyklinį projektą, vyrui skaudėjo galvą. Klausydama jau supratau, kuo baigsis pokalbis. Dukra pasakė, kad labai nepatogu vėl keisti planus, bet gal galėtume susitikti kitą savaitgalį. Atsakiau, kad, žinoma, galime. Net pridūriau, kad keliuose turbūt bjauru, nėra čia ko važinėti.

Ji paklausė, ar dar nepradėjau gaminti. Pažiūrėjau į ant lentelės supjaustytą duoną ir pasakiau: „Tik truputį sriubos išsiviriau.“ Nesinorėjo, kad dukra dabar sėstų į automobilį vien dėl puodo. Ji palengvėjusiu balsu pažadėjo vakare paskambinti. Padėjusi telefoną išjungiau vieną kaitvietę. Ant jos buvau pastačiusi mažą puodą, kuriame ketinau pašildyti antrą patiekalą.

Paulius paskambino apie pirmą. Važiavo iš kažkokių darbų, girdėjau automobilio ūžimą. Užtruko, pavargo, dar reikėjo namuose šį tą padaryti. Paklausė, ar labai laukiau. Pasakiau, kad viskas gerai, tegu važiuoja ilsėtis. Jis priminė, kad turėčiau daugiau išeiti iš namų. Sutiko buvusios mano bendradarbės dukrą, girdėjo, kad jų mamos renkasi kavos. Gal ir aš galėčiau prisijungti.

Žinau, kad sakė norėdamas gero. Tačiau tuo metu norėjosi paklausti, kodėl mano laukimas visiems toks nepatogus, kad jį reikia kuo greičiau užpildyti kitais žmonėmis. Nepaklausiau. Dar pasiteiravau, ar pats jau valgė. Jis atsakė, kad pakeliui kažkur sustos. Išgirdusi tai pažvelgiau į sriubą, bet ir šįkart nieko nepasakiau.

Prieš pietaudama sutvarkiau virtuvę. Nuploviau lentelę, sudėjau peilius, nuvaliau viryklę. Tris lėkštes grąžinau į spintelę. Ketvirtą laikiau rankoje ir galvojau, kad jeigu Algirdas dabar būtų namuose, bent galėčiau paburbėti: vaikai vėl neatvažiavo, kam aš tiek gaminau. Jis atsakytų, kad neimčiau į galvą, įsipiltų dar ir paprašytų duonos. Nuo tos paprastos minties teko atsisėsti.

Sriubą valgiau jau pravėsusią. Priešais mane ant stalo liko padėtas antras šaukštas. Matyt, išėmiau du iš įpročio. Nenunešiau jo iškart, tik pastūmiau prie druskinės. Radijas kalbėjo apie savaitės įvykius. Supratau, kad jau kurį laiką klausausi vien tam, kad kambaryje būtų žmogaus balsas.

Vakare dalį sriubos supyliau į indelius ir užšaldžiau. Vieną porciją pasilikau pirmadieniui. Šaldiklyje jau buvo keli mano pietūs, kuriuos gaminau laukdama svečių. Ant dangtelių rašiau datas, kad nesumaišyčiau. Užrašiusi naująją, staiga apsiverkiau. Stovėjau prie stalviršio su rašikliu rankoje ir negalėjau jo padėti į stalčių. Verkiau ir dėl vaikų, ir dėl Algirdo, ir dėl to, kad pirmadienį vėl reikės sugalvoti, dėl ko atsikelti anksčiau.

Dukra manė, kad vienai man jau lengviau

Vakare Giedrei paskambinus neatsiliepiau iš karto. Nusiprausiau veidą, išsišnypščiau nosį. Nenorėjau, kad išgirstų mane verkiančią, bet perskambinusi pasakiau, jog šiandien buvo sunku. Ji iškart sunerimo, ėmė klausti apie sveikatą. Paaiškinau, kad nieko neskauda. Tiesiog laukiau jų nuo ryto, išviriau pietus ir paskui viena prie jų atsisėdau.

Dukra kurį laiką tylėjo. Tada priminė, kad telefonu visada sakau nesijaudinti ir nevažiuoti, jei nepatogu. „Mama, aš tada pagalvoju, kad tau tikrai gerai“, – pasakė. Norėjau gintis, bet žinojau, kad ji teisi. Pati juos nuramindavau, pati nutylėdavau, kiek paruošiau ir kaip laukiau. Atrodė, kad taip elgiasi gera mama. Dabar supratau, jog dukra negali atspėti visko, ką pasilieku sau.

Papasakojau, kad vis dar perku tėčio duoną. Kad prabudusi naktį kartais paliečiu kitą lovos pusę ir tik tada galutinai išsibudinu. Kad jo šlepetės tebestovi po suoliuku prieškambaryje. Giedrė pradėjo verkti ir pasakė, jog jai sunku pas mane atvažiuoti, nes kiekvieną kartą įėjusi tikisi pamatyti tėtį. Net supykau: o man juk reikia čia likti ir visiems išvažiavus. Pirmą kartą tą mintį pasakiau garsiai.

Dukra nesiginčijo. Kalbėjomės ilgai, abi pavargusiais balsais. Ji atsiprašė dėl atšauktų planų, aš pasakiau nenorinti, kad dabar kiekvienas apsilankymas būtų iš kaltės. Susitarėme, jog kitą kartą pasakys tiesiai: atvažiuoja ar dar nežino. O aš nebesakysiu, kad nelaukiu, kai jau nuo ryto stoviu virtuvėje.

Ketvirtadienį į duris pasibeldė sūnus

Paulius užėjo po darbo, nors tai jam buvo papildomas kelias. Matyt, Giedrė pasakė apie mūsų pokalbį. Neneigė, kai paklausiau. Iš pradžių abu elgėmės truputį atsargiai: jis pasiūlė patikrinti mano telefoną, aš pradėjau ieškoti, kuo jį pavaišinti. Paskui pasakė, kad galėčiau tiesiog atsisėsti. Virtuvėje sėdėjo apsirengęs darbiniu megztiniu ir atrodė toks panašus į tėvą, kad kelias sekundes negalėjau į jį žiūrėti.

Paklausė, ar turiu tos sriubos. Išėmiau porciją iš šaldiklio, pašildžiau. Valgydamas prisiminė, kaip vaikystėje išrinkdavo kruopas, o tėtis jas suvalgydavo iš jo lėkštės. Aš to jau buvau nebeprisiminusi. Pradėjome kalbėti apie Algirdą: kaip mokė Paulių vairuoti, kaip kartą susipyko dėl nesutvarkyto garažo. Apie mirusį žmogų galima kalbėti ir paprastai, su jo trūkumais. Tą vakarą man to labai reikėjo.

Sūnus išėjo po devintos. Prie durų apkabino ir pasakė, kad galiu jam paskambinti pati, kai pasidaro sunku. Atsakiau, jog kartais nežinau, ką sakyti. Jis pasiūlė taip ir pradėti. Pažadėjau pabandyti. Tai nereiškia, kad nuo šiol būtinai mokėsiu. Vis dar būna vakarų, kai numerį surenku ir ištrinu, nes įsivaizduoju jį migdantį vaikus.

Kitą sekmadienį dukra neatvažiavo. Apie tai žinojau iš anksto. Nusipirkau mažesnį gabalėlį mėsos ir nulupau dvi bulves. Pietaudama vėl apsiverkiau, šįkart trumpam, nes prisiminiau, kaip Algirdas prašydavo dar vienos riekės. Paskui susiradau kaimynės numerį ir paklausiau, ar galėčiau pas ją užeiti. Ji pasakė turinti obuolių pyrago.

Sriubą keturiems turbūt dar išvirsiu. Kai kuriuos įpročius rankos atsimena ilgiau, negu protas norėtų. Tik dabar bandau anksčiau pasakyti vaikams, kad jų laukiu, ir paklausti, ar tikrai atvažiuos. O Algirdo šlepečių kol kas neliečiau. Prieš išeidama pas kaimynę pastūmiau jas giliau po suoliuku, kad netrukdytų apsiauti batų. Grįžusi vis tiek pažiūrėjau, ar jos ten.

Šį tekstą atsiuntė Aldona iš Panevėžio (redaguota).

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt