Užsisakiau maisto per „Wolt“. Pradariusi maišą radau prakąstą burgerį – ar tai normalu Lietuvoje?

Į prakąstą burgerį žiūrėjau turbūt pusę minutės. Net pasukau dėžutę, lyg kitu kampu vaizdas galėtų pasikeisti. Viename šone trūko gabalo bandelės, mėsos ir sūrio, o padažas buvo išsitepęs ant popieriaus. Pirmoji mintis buvo tokia nemaloni, kad iš karto uždariau dangtelį. Prieš keliolika minučių prie durų dar padėkojau kurjeriui ir palinkėjau gero vakaro.

Tą penktadienį gaminti nebeturėjau jėgų. Po darbo užsukau pasiimti sūnaus, dar reikėjo į parduotuvę, bet prie namų supratau, kad net nenoriu ieškoti vietos automobiliui. Nusprendžiau, kad vieną vakarą galime apsieiti be mano vakarienės. Devynmetis sūnus jau buvo pavalgęs pas močiutę ir kelis kartus patikino, jog nieko nenori. Paklausiau dar kartą, rodydama telefoną: užsakysiu burgerį ir bulvyčių, gal paimti ir jam? Jis net nepakėlė akių nuo savo žaidimo. „Ne, aš sotus.“ Vis tiek pasirinkau didesnę bulvyčių porciją. Tą jo sotumą jau pažinojau.

Maišą padėjau virtuvėje ir atsiliepiau telefonu

Kurjeris atvažiavo maždaug tada, kada ir rodė programėlė. Perdavimo metu neįvyko nieko, ką vėliau būčiau galėjusi prisiminti kaip įtartiną detalę. Atidarė duris, pasitikslino vardą, padavė popierinį maišą. Maistas kvepėjo taip, kad grįždama į virtuvę jau galvojau, ar pirmiausia išsidėti į lėkštę, ar tiesiog valgyti iš dėžutės. Maišą pastačiau ant stalo, nusivilkau megztinį, ir suskambo telefonas. Skambino sesuo dėl mūsų savaitgalio planų. Maniau, pakalbėsime minutę, bet išėjau į miegamąjį pažiūrėti kalendoriaus ir užtrukau ilgiau.

Grįžusi į virtuvę radau sūnų prie šaldytuvo. Paklausiau, ko ieško, jeigu ką tik sakė esantis sotus. Atsakė, kad nori atsigerti. Aš išsiėmiau lėkštę, prasiskleidžiau maišą, ištraukiau bulvytes ir burgerio dėžutę. Bulvytės buvo dar šiltos. Vieną suvalgiau stovėdama, kitą padaviau sūnui. Tada atidariau dėžutę. Sūnus tuo metu nusisuko į kriauklę, o aš pasakiau kažką panašaus į „tu tik pažiūrėk“. Jis pažiūrėjo labai trumpai.

Iš pradžių dar bandžiau sau paaiškinti, kad bandelė tiesiog suplyšusi. Burgeriai atvažiuoja susispaudę, padažas išteka, salota kartais lieka dėžutėje. Bet čia aiškiai trūko viso kąsnio. Pakėliau viršutinę bandelės dalį, pažiūrėjau į mėsą ir vėl padėjau. Valgyti jau nebenorėjau. Net bulvyčių, nors prieš akimirką jos buvo puikios. Užėjo toks nemalonus jausmas, kokį turbūt suprastų kiekvienas, radęs svetimo valgymo pėdsaką savo lėkštėje.

Buvau pradėjusi rašyti skundą

Nufotografavau burgerį iš viršaus, tada iš šono. Vienoje nuotraukoje į kadrą pateko sūnaus ranka, todėl liepiau jam truputį pasitraukti. Jis paklausė, kam fotografuoju. Atsakiau, kad taip negali būti ir reikia pranešti apie užsakymą. Mintyse jau dėliojau visą grandinę: kas ruošė, kas pakavo, kas vežė. Labiausiai pyktis krypo į žmogų, kurį buvau mačiusi prie savo durų, nors neturėjau jokio pagrindo nuspręsti, kur ir kada tas kąsnis dingo. Tuo metu man atrodė, kad viskas akivaizdu.

Parašiau sesei, jog vakarienės nebus, nes atvežė prakąstą burgerį. Ji iš karto paskambino. Paklausė, ar tikrai, paprašė parodyti, o tada abi pradėjome piktintis. Aš jau buvau atsidariusi pagalbos skiltį programėlėje ir pradėjusi rinkti žinutę apie maisto būklę. Sūnus vis dar stovėjo virtuvėje, nors paprastai tokiu metu jau būtų grįžęs prie savo veiklos. Atsisėdo prie stalo ir patylėjęs paklausė: „O kas bus, kai tu parašysi?“

Atsakiau, kad nežinau, pirmiausia noriu išsiaiškinti. Jis paklausė, ar žmogų gali išmesti iš darbo. Tada pirmą kartą nuo dėžutės atidarymo normaliai į jį pažiūrėjau. Rankoje laikė stiklinę, bet vandens negėrė. Seseriai pasakiau, kad tuoj perskambinsiu, ir padėjau telefoną ant stalo. Paklausiau, ar jis buvo atidaręs maišą, kol kalbėjau. Iš pradžių sulaukiau tik gūžtelėjimo. Paklausiau dar kartą. Tada labai tyliai išgirdau: „Aš tik norėjau paragauti.“

Burgeris su vištiena / TY Lim / Shutterstock.com

Sotumas baigėsi, kai virtuvėje pakvipo maistu

Pasirodo, man išėjus kalbėti telefonu, sūnus atėjo pažiūrėti, ką atvežė. Pirmiausia paragavo bulvyčių. Tada atsidarė burgerį, nes kvapas buvo „labai geras“. Paklausiau, kodėl neatsilaužė mažo gabalėlio ar tiesiog nepaprašė. Jis pats negalėjo aiškiai paaiškinti. Atsikando, išsigando, kad supyksiu, ir sudėjo viską atgal. Man grįžus jau nebedrįso prisipažinti, o kai pradėjau fotografuoti ir skambinti sesei, pasidarė dar sunkiau. Klausydama jo jaučiau, kaip visas mano pasipiktinimas pamažu atsisuka į labai nepatogią gėdą.

Pirmiausia paklausiau, ar valgė švariomis rankomis. Net pačiai tas klausimas pasirodė juokingas po visko, ką buvau spėjusi prisigalvoti. Jis linktelėjo ir pridūrė, kad tikrai atsikando nedaug. Tada paėmiau telefoną, ištryniau pradėtą žinutę ir parašiau sesei, kad radau kaltininką. Ji atrašė tiek besijuokiančių veidukų, jog iš naujo supykau – šįkart jau trumpam ir visai dėl kitos priežasties.

Sūnui paaiškinau, kad dalytis maistu galime, bet negalima slapta atsikąsti ir paskui stebėti, kaip ieškau kaltų žmonių. Jis atsiprašė. Aš irgi turėjau ką apgalvoti: per kelias minutes buvau įsitikinusi, kad suprantu situaciją, nors net nepaklausiau vienintelio žmogaus, kuris buvo virtuvėje, kol manęs nebuvo. Burgerį pasidalijome. Apetitas grįžo ne iš karto, bet sūnus patikino, kad jo kąsnis buvo „iš paties kraštelio“.

Kitą kartą užsakymą tikrinau kitaip

Po kelių dienų istoriją papasakojau kolegei. Ji išklausė iki vietos apie nuotraukas ir pasakė, kad būtų pagalvojusi tą patį. Man nuo to šiek tiek palengvėjo. Labiausiai džiaugiausi, kad nespėjau nei išsiųsti skundo, nei paskelbti nuotraukos kokioje nors miesto grupėje. Tą vakarą tokia mintis tikrai buvo kilusi – atrodė, reikia visus perspėti. O paaiškinimas tuo metu sėdėjo priešais mane su vandens stikline.

Kai kitą kartą užsisakinėjau maisto, sūnus vėl pasakė, kad jam nieko nereikia. Pasukau telefoną į jo pusę ir paklausiau, ar nenorėtų dar minutę pagalvoti. Jis išsirinko savo burgerį. Gavę užsakymą atsisėdome valgyti kartu, o seseriai nusiunčiau abiejų dėžučių nuotrauką. Šįkart – dar prieš pirmą kąsnį.