Ar jums taip būna? Išėjau tik pieno, grįžau su dviem maišais, o pieno vis tiek nenusipirkau

Prie kasos buvau visai savimi patenkinta. Sviestas su nuolaida, kava pigiau, vakarienei irgi jau kažkas yra. Tik namuose, dėdama pirkinius į šaldytuvą, prisiminiau, kad išėjau visai dėl kito dalyko.

Šeštadienio rytą atsukau pieno pakuotę ir supyliau į puodelį paskutinį šaukštą. Pakračiau. Tada apverčiau dar kartą, nes kažkodėl visada tikiuosi, kad pasistengusi išgausiu daugiau.

– Pieno nėra, – pasakiau vyrui.

Jis stovėjo prie skrudintuvo.

– Aš irgi norėčiau kavos.

– Tuoj nueisiu. Tik pieno paimsiu.

Parduotuvė nuo mūsų namų netoli. Penkios minutės į vieną pusę, penkios atgal. Net persirengti normaliai neketinau: ant naminių marškinėlių užsimečiau megztinį, apsivilkau striukę ir pasiėmiau telefoną.

Prie durų vyras dar pasakė:

– Gal duonos, jeigu jau eini?

– Turim.

– Trys riekės likusios.

Gerai. Pienas ir duona. Vis dar labai aiškus planas.

Krepšelio man tikrai nereikėjo

Įėjusi pro vartelius krepšelio neėmiau. Dviem daiktams jo nereikia, o kai neturi krepšelio, mažiau prisiperki. Bent jau tokią teoriją tą rytą turėjau.

Prie vaisių pamačiau bananus. Gražūs, nepernokę. Prisiminiau, kad dukra vakar ieškojo, ką nusinešti į kambarį prie pamokų, ir galiausiai suvalgė pusę pakelio sausainių.

Paėmiau nedidelę kekę.

Tada pomidorų. Nes namuose yra agurkas, bet su vienu agurku salotos kažkokios liūdnos. Šalia buvo akcijinės paprikos. Vieną įsidėjau prie pomidorų.

Tuo metu jau turėjau daržovių maišelį vienoje rankoje, bananus kitoje ir dar bandžiau pažiūrėti telefone vyro žinutę.

„Jei gera kaina, paimk kiaušinių.“

Grįžau pasiimti krepšelio.

Juk vis tiek patogiau.

Viskas, ką dėjau, turėjo labai rimtą priežastį

Prie sviesto sustojau tik akimirkai. Geltona etiketė, gera kaina. Sviesto juk reikės. Namuose dar buvo, bet ne tiek, kad galėčiau ramiai praeiti pro nukainotą.

Paėmiau du.

Tada varškės. Gal iškepčiau varškėčių? Sekmadienio rytą būtų gerai. Grietinės irgi reikėtų.

Prie šaldytuvų sutikau pažįstamą iš mūsų namo. Ji paklausė, ar pas mus irgi vos šyla radiatorius miegamajame. Pasakiau, kad taip, ypač rytais. Ji papasakojo, kam jau skambino, aš pažadėjau vakare paklausti vyro, ar jis turi namo administratoriaus numerį.

Atsisveikinusios nuėjome į skirtingas puses. Aš – grietinės.

Pienas liko tame pačiame skyriuje.

Pro jį praėjau.

Toliau pamačiau kavą. Tą, kurią perkame, su nuolaida. Stabtelėjau ir bandžiau prisiminti, kiek jos likę namuose. Pusė pakelio? Mažiau? Vis tiek baigsis.

Kava į krepšelį tilpo lengvai. Makaronai taip pat. Vištienos filė paėmiau jau galvodama apie vakarienę, nes jeigu šiandien nereikės dar kartą eiti į parduotuvę, bus labai gerai.

Būtent taip ir pagalvojau.

Kad nereikėtų eiti dar kartą.

Prie kasos net pasidžiaugiau, kiek daug sutvarkiau

Kai pasiekiau duoną, krepšelis jau buvo sunkokas. Pasiėmiau įprastą batoną, tada dar juodos duonos, nes vienas šeimoje valgo vienokią, kitas kitokią, o aš nenorėjau pirmadienį vėl klausytis, kad „normalios duonos nėra“.

Prie kasos suskaičiavau ne prekes, o jų paskirtis.

Pusryčiams yra. Vakarienei yra. Dukrai užkąsti yra. Kava ir sviestas nupirkti pigiau. Viskas reikalinga.

Tik maišelio neturėjau.

Pirkdama pieną juk ketinau jį tiesiog parsinešti rankoje.

– Du maišelius, prašau, – pasakiau kasininkei.

Kol ji skenavo prekes, dėliojau sunkesnes į vieną maišą, minkštesnes – į kitą. Duoną ant viršaus, pomidorus atsargiai, kiaušinius atskirai.

Suma priartėjo prie keturiasdešimties eurų.

Nemaloniai nustebau, bet iškart mintyse pasiteisinau: juk čia ne vienai dienai. Be to, kiek sutaupiau per akcijas.

Į lauką išėjau su dviem pilnais maišais ir gera žinia sau pačiai – iki vakaro apie parduotuves galvoti nebereikės.

Vienas klausimas prie šaldytuvo

Namuose vyras atidarė duris.

Pažiūrėjo į maišus, tada į mane.

– Čia pieno?

– Nepradėk. Viskas reikalinga.

Jis paėmė vieną maišą ir nunešė į virtuvę. Aš nusivilkau striukę, nusiploviau rankas ir pradėjau krauti pirkinius.

Vištiena į šaldytuvą. Sviestas šalia. Varškė, grietinė, kiaušiniai. Pomidorai ant stalo, bananai į vaisių dubenį. Duona į duoninę.

Vyras stovėjo su puodeliu.

– O pienas kuriame maiše?

Atidariau pirmą. Tuščias.

Pažiūrėjau į antrą. Jame liko kava ir makaronai.

Dar kartą žvilgtelėjau į stalą, nors ten jau tikrai nebuvo kur pasislėpti pieno pakuotei.

– Nepaėmiau, – pasakiau.

Jis nieko neatsakė. Tik gurkštelėjo savo juodos kavos.

O man labiausiai buvo gaila net ne papildomo ėjimo. Aš juk parduotuvėje nė karto nepasimečiau. Visą laiką žinojau, ką dar reikia paimti. Prisiminiau varškėčius, dukros užkandžius, vyro kiaušinius, pirmadienio duoną ir net beveik pasibaigusią kavą.

Tik pieno, dėl kurio išėjau, galvoje nebeliko.

Atsisėdau prie stalo ir pradėjau juoktis. Tada papasakojau vyrui, kaip specialiai neėmiau krepšelio, kad neprisipirkčiau.

Šitą vietą jis įvertino labiausiai.

Antras bandymas

Po kelių minučių vėl apsivilkau striukę.

Šįkart pasiėmiau mažą medžiaginį maišelį. Telefone atsidariau užrašus ir didžiosiomis raidėmis parašiau vieną žodį:

PIENAS.

Parduotuvėje nuėjau tiesiai prie šaldytuvų. Pakeliui pažįstamos nebesutikau. Į geltonas etiketes stengiausi nežiūrėti.

Prie kasos dirbo ta pati moteris.

– Kažką pamiršote? – paklausė, pamačiusi mane antrą kartą.

Padėjau pieną ant juostos.

– Taip. Atėjau jo prieš pusvalandį.

Ji nusišypsojo, o aš pagaliau sumokėjau už tai, ko iš tikrųjų reikėjo.

Grįžusi radau vyrą virtuvėje. Iškėliau pakuotę dar stovėdama tarpduryje.

– Yra.

– Puiku. O kavos dar geri?

Pažiūrėjau į laikrodį.

Mano penkiolikos minučių išėjimas jau buvo pavirtęs beveik valandos apsipirkimu.

– Dabar jau gerčiau, – pasakiau. – Tik duok pirmiausia atsisėsti. Pavargau pieno nupirkti.