Suskaičiavau, kiek per metus kainavo mano 9 metų automobilis: kurui išleidau tik pusę sumos

Kai vyras paklausė, kodėl vėl pilu degalų, atsakiau tuo pačiu klausimu: o kas šią savaitę vežė vaikus į treniruotes, važiavo pas jo mamą ir parvežė visus pirkinius? Jis pasakė tik pastebėjęs, kad automobiliui daug išleidžiame. Norėdama parodyti, kiek iš tikrųjų kainuoja mūsų važinėjimas, atsiverčiau banko išrašą. Po valandos jau nebesiginčijau.

Mano automobiliui devyneri metai. Jis išmokėtas, pakankamai tvarkingas ir mūsų šeimoje laikomas ekonomišku. Tą žodį kartojame taip dažnai, kad beveik nebeklausiame, ką jis reiškia. Degalų sunaudoja palyginti nedaug, didelių gedimų pastaruoju metu nebuvo, naujo pirkti nereikia. Kai kas nors paklausdavo, kiek kainuoja jį išlaikyti, paprastai pasakydavau, kiek per mėnesį palieku degalinėje. Draudimą prisimindavau tik tada, kai reikėdavo pratęsti sutartį. Remontus laikiau atskirais nemalonumais, kuriems tiesiog nepasisekė užklupti būtent tą mėnesį.

Pradėjau skaičiuoti norėdama įrodyti savo tiesą

Pasirinkau paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpį ir pradėjau nuo degalinių. Dalį mokėjimų teko pasitikslinti, nes degalinėse perkame ir kavos, ir užkandžių. Vyras, pamatęs mane su užrašų knygele, iš pradžių juokavo, kad rengiu jam ataskaitą. Pasakiau, jog kaip tik rengiu ataskaitą visiems: bus matyti, kiek kainuoja kiekvienas „gal gali pakeliui užvažiuoti“. Kurui per metus buvau išleidusi apie 1840 eurų. Padalijau iš dvylikos – maždaug 153 eurai per mėnesį. Suma atrodė pažįstama ir visiškai suprantama. Tiek ir tikėjausi pamatyti.

Būčiau ties tuo sustojusi, bet išraše akis užkliuvo už serviso pavadinimo. Tada prisiminiau pavasarį keistas padangas. Vėliau – draudimą. Atsidariau atskirą puslapį ir pradėjau rašyti viską, už ką mokėjau būtent dėl automobilio. Šioje vietoje mano noras laimėti ginčą baigėsi. Atsirado visai kitoks smalsumas: kiek dar tokių mokėjimų esu pamiršusi, nes jie buvo vienkartiniai?

„Šiemet beveik neremontavome“ virto gana ilga eilute

Už draudimą buvau sumokėjusi 180 eurų. Alyvos, filtrų keitimas ir su tuo susijęs aptarnavimas kainavo 245 eurus. Dar 620 eurų išėjo pakabos remontui ir akumuliatoriui. Prisiminiau, kaip pasiėmusi automobilį iš serviso pasidžiaugiau, kad bent dabar kuriam laikui bus ramu. Po kelių mėnesių tvarkėme stabdžius – dar 260 eurų. Kai garsiai perskaičiau sumas, vyras iš pradžių suabejojo: ar tikrai tiek? Parodžiau mokėjimus. Jis pats nuvežė automobilį vienam iš tų remontų, tačiau bendros sumos irgi nebeprisiminė.

Padangos kainavo 360 eurų, jų montavimas ir balansavimas – dar 60. Žinoma, jų nepirksime kiekvienais metais, bet šiais pinigus sumokėjome. Techninė apžiūra pridėjo apie 30 eurų, mokamas stovėjimas – 112. Paskutinėje eilutėje surašiau valytuvus ir langų ploviklį – dar 48 eurus. Net plovimų nebegalėjau tiksliai atsekti, todėl jų nepridėjau. Norėjau skaičiuoti tai, ką galiu pagrįsti, o ne bandyti išspausti kuo įspūdingesnį rezultatą.

Visos išlaidos be degalų sudarė 1915 eurų. Dar kartą sudėjau skaičius telefone, nes pirmą kartą nepatikėjau. Kurui – 1840, viskam kitam – 1915. Iš viso per metus buvome sumokėję 3755 eurus. Mūsų ekonomiškas, išmokėtas automobilis tais metais kainavo maždaug 313 eurų per mėnesį. Ir čia buvo tik išleisti pinigai: automobilio vertės mažėjimo neskaičiavau.

Prie virtuvės stalo staiga visi turėjo pasiūlymų

Vakare parodžiau skaičiavimus šeimai. Vyras iš karto pasakė, kad padangų nereikėtų laikyti kasmetine išlaida. Sutikau – kitais metais šios eilutės galbūt nebus. Tačiau paklausiau, ar jis gali pažadėti, kad vietoj jos neatsiras kitas remontas. Pažadėti negalėjo. Dukra pasiūlė mažiau važinėti. Tada prisiminė, kad kitą dieną reikia nuvežti ją pas draugę, o grįžtant dar paimti iš treniruotės brolį. Visi truputį patylėjome, paskui pradėjome juoktis. Automobilis mums buvo toks įprastas, kad jo išlaidas lengvai atskirdavome nuo savo pačių planų.

Labiausiai vyrą nustebino ne galutinė suma. Jis vis grįžo prie to, jog metus laikė gana sėkmingais: automobilis nebuvo sugedęs kelyje, nereikėjo ieškoti pakaitinio, nė vienas remontas neatrodė katastrofiškas. Vis dėlto kelios vidutinės sąskaitos kartu sudarė daugiau, negu jis tikėjosi. Aš irgi turėjau pripažinti, kad kartais sakydavau „automobilis nieko nekainuoja“, nors iš tiesų norėdavau pasakyti tik tiek, kad nemokame mėnesinės įmokos.

Automobilio parduoti nepuolėme

Kitą rytą vis tiek sėdome į tą patį automobilį. Reikėjo į darbus, vaikus nuvežti ten, kur viešuoju transportu kelionė būtų gerokai ilgesnė. Vienas vakaras su skaičiuotuvu mūsų gyvenamosios vietos ir dienotvarkės nepakeitė. Tačiau susitarėme kiekvieną mėnesį atskirai atsidėti pinigų automobilio išlaidoms, kad draudimas ar aptarnavimas nebeatrodytų netikėtumas. Pradėjome ir dažniau derinti keliones: prieš važiuojant į parduotuvę paklausiame, ko dar reikės, užuot vakare dėl vieno daikto grįžę antrą kartą.

Po kelių savaičių vyras paskambino iš darbo ir paprašė pakeliui paimti siuntą. Jau buvau pasiruošusi pajuokauti apie papildomus kilometrus, bet jis pats pasakė adresą ir pridūrė: „Pažiūrėjau, tau beveik pakeliui. Jeigu nepatogu, pasiimsiu rytoj pats.“ Pasiėmiau. Grįžusi į išlaidų sąrašą įrašiau tos dienos degalus. Dabar šalia jų jau turėjau vietos ir viskam, ko anksčiau kažkodėl nelaikiau automobilio kaina.