Draugas paėmė automobilį lizingu už 480 eurų per mėnesį. Po metų skolinasi iki algos ir nesupranta, kur dingsta pinigai

Pirmą kartą jis paprašė paskolinti šimtą eurų likus keturioms dienoms iki atlyginimo. Pasakė, kad tiesiog nesutapo mokėjimai. Pervedžiau nieko neklausinėdamas – pažįstame vienas kitą daugiau nei penkiolika metų, pinigus jis visada grąžindavo. Po mėnesio parašė vėl. Tik šįkart jau pridūrė: „Nesuprantu, anksčiau uždirbdavau mažiau, o pinigų užtekdavo.“

Jo naują automobilį buvome apžiūrėję dar tą patį vakarą, kai parsivarė iš salono. Stovėjome kieme, jis rodė bagažinę, ekraną, kameras ir pasakojo, kaip tyliai važiuoja. Senasis automobilis paskutiniais metais tikrai buvo pradėjęs varginti: tai pakaba, tai kažkoks nuotėkis, tai vėl užsidegusi lemputė. Kai paklausiau, kiek mokės už naująjį, atsakė beveik su palengvėjimu: „Keturi šimtai aštuoniasdešimt. Bent žinosiu, kiek kainuoja, o ne kiekvieną mėnesį lauksiu staigmenos.“ Tuo metu tai skambėjo visai suprantamai.

Jo atlyginimas padidėjo beveik tiek, kiek siekė įmoka

Automobilį draugas nusipirko praėjus keliems mėnesiams po to, kai darbe gavo geresnes pareigas. Atlyginimas pakilo iki maždaug 2200 eurų į rankas. Anksčiau uždirbdavo keliais šimtais mažiau, todėl naują įmoką mintyse beveik visą padengė algos padidėjimu. Jis gyveno vienas, nuomojosi dviejų kambarių butą, didelių skolų neturėjo. Pradiniam įnašui panaudojo didžiąją dalį santaupų ir pinigus, gautus pardavus seną automobilį. Sąskaitoje dar kažkiek liko, tad pirmus mėnesius jokio pavojaus nejautė. Atsimenu, net pasakė, kad pirmą kartą gyvenime gali sau leisti važinėti tuo, kas jam patinka.

Ir iš pradžių viskas sekėsi. Važinėjome prie jūros, kartą jis pats pasiūlė pavežti į kitą miestą. Apie kuro kainą juokaudavo, kad senasis irgi ne vandeniu važiavo. Kai reikėjo pirkti žiemines padangas, kiek susiraukė dėl kainos, bet nupirko. Draudimą sumokėjo iš likusių santaupų. Planinį aptarnavimą taip pat. Kiekvienas toks mokėjimas atrodė atskiras ir paaiškinamas. Apie juos išgirsdavau prabėgomis, dažniausiai sakinio pabaigoje: „Šį mėnesį truputį daugiau išėjo, bet kitą jau bus ramiau.“

Po metų „ramus mėnuo“ vis dar nebuvo atėjęs

Kai trečią kartą paprašė pinigų, susitikome pas mane išgerti kavos. Jis sėdėjo virtuvėje, vartė telefoną ir piktinosi kainomis. Parduotuvėje palieki penkiasdešimt eurų – nėra ką valgyti. Už butą sumoki – pusės algos nebėra. Dar kažkam gimtadienis, dar reikia kirptis, dar batai suplyšo. Klausiau ir iš dalies pritariau, nes visos tos išlaidos pažįstamos. Tačiau paskui jis pasakė, kad už automobilį moka tik 480 eurų, todėl šis tikrai negali būti pagrindinė problema. Paprašiau parodyti, kiek per paskutinį mėnesį išėjo iš viso. Jis iš pradžių net nesuprato klausimo: „Taigi sakau – keturi šimtai aštuoniasdešimt.“

Atsidarėme sąskaitos išrašą. Įmoka buvo tokia, kokią jis ir sakė. Degalinėse per mėnesį palikta apie 180 eurų. Draudimas, visų metų sumą padalijus iš dvylikos, sudarė dar maždaug šimtą. Parkavimas – apie dvidešimt penkis. Tada prisiminėme padangas ir aptarnavimą. Suskaičiavus šias per metus patirtas išlaidas, vienam mėnesiui teko dar maždaug aštuoniasdešimt eurų. Draugas kelis kartus pakartojo, kad padangų juk neperka kas mėnesį. Sutinku. Bet kai už jas sumokėjo, pinigai iš sąskaitos išėjo iš karto, o naujų santaupų vietoj jų neatsirado.

Galiausiai automobilio išlaidos, paskirstytos mėnesiams, priartėjo prie 865 eurų. Jis kurį laiką tylėjo, paskui paėmė telefoną ir pats dar kartą sudėjo skaičius. Labiausiai jį erzino draudimas: sakė, kad jo net nepriskaičiuoja prie mėnesio išlaidų, nes moka kartą per metus. Iki kito mokėjimo buvo likę nedaug, o pinigų jam dar nebuvo atsidėjęs.

Jis gyveno taip, lyg santaupos vis dar gulėtų sąskaitoje

Už buto nuomą draugas mokėjo 650 eurų, komunalinėms išlaidoms skaičiavo vidutiniškai dar apie 150. Sudėjus būstą ir automobilį, iš 2200 eurų likdavo maždaug 535. Iš jų reikėjo pirkti maistą, mokėti už telefoną ir internetą, apsirengti, susimokėti už sporto klubą, susitikti su draugais. Į šį likutį turėjo tilpti ir odontologas, ir dovanos, ir kelionės. Kai jis visa tai pamatė vienoje vietoje, jau nebesakė, kad pinigai kažkur dingsta. Tik pradėjo vardyti, ko galėtų atsisakyti. Pirmiausia, žinoma, sporto klubo, nors į jį vaikščiojo reguliariai.

Pasakiau, kad vien klubo abonemento neužteks. Jis pats tai suprato, tik labai nenorėjo prieiti prie automobilio. Vis grįždavo prie senojo: kiek kainavo remontai, kiek kartų reikėjo prašyti laisvadienio servisui, kaip nejauku buvo važiuoti tolėliau. Nenorėjau ginčytis, nes tuos metus irgi prisiminiau. Tačiau anksčiau po brangesnio remonto jis kuriam laikui sumažindavo išlaidas ir vėl papildydavo santaupas. Nusipirkęs naują automobilį beveik visą atsargą jau buvo išleidęs, o gyventi toliau stengėsi taip pat. Kol sąskaitoje dar buvo pinigų, skirtumo beveik nesimatė.

Tada paaiškėjo dar vienas dalykas. Mano paskolinti šimtas eurų jam leisdavo užbaigti mėnesį, bet kitą mėnesį tą šimtą reikėdavo grąžinti. Atlyginimo dieną jis atsiskaitydavo su manimi, sumokėdavo įmokas ir vėl likdavo mažiau kasdienėms išlaidoms. Jis skolą laikė sutvarkytu reikalu, o po kelių savaičių vėl trūkdavo pinigų. Prisipažino, kad vieną mėnesį panašiai buvo pasiskolinęs ir iš brolio. Būtent tada pirmą kartą pasakė, kad jam dėl to gėda.

Apie automobilį pradėjome kalbėti be juokelių

Tą vakarą nieko skubiai nenusprendėme. Jis užsirašė metinius mokėjimus, kurių iki tol nelaikė savo mėnesio biudžeto dalimi. Po kelių dienų pasidomėjo likusia lizingo suma ir sąlygomis, jeigu norėtų automobilį parduoti. Paaiškėjo, kad net šis variantas reikalauja gerokai daugiau skaičiavimo, negu jam atrodė stovint salone. Kol kas automobilis liko pas jį. Draugas sumažino kitas išlaidas ir pradėjo atskirai atsidėti draudimui. Pirmą mėnesį pavyko mažiau, negu planavo, nes teko taisyti dantį. Šįkart bent jau nevadino to paskutine netikėta išlaida savo gyvenime.

Prieš porą savaičių važiavome kartu. Automobilis toks pat patogus, kaip buvo pirmą dieną, ir draugui jis vis dar patinka. Prie degalinės paklausė, ar neprieštaraučiau, jeigu kitą kartą važiuotume manuoju ir pasidalytume kelionėmis. Pasakiau, kad, aišku, neprieštarauju – anksčiau apie tai net nepagalvodavau, nes jis visada pats siūlydavosi vairuoti. Užpylęs degalų šįkart paėmė kvitą. Grįžęs į automobilį kelias sekundes suvedinėjo sumą telefone, o aš laukiau, kol galėsime važiuoti.