Elektros kaina biržos plane per parą svyruoja kelis kartus: perkėlus skalbimą ir indaplovę į pigiausias valandas per mėnesį liko 14 eurų daugiau

„Negi dabar skalbsime pagal laikrodį?“ – paklausė vyras, kai paprašiau iš karto nejungti skalbyklės. Iki tol viską darydavome tada, kai prisimindavome: indaplovę įjungdavome po vakarienės, skalbyklę – grįžę iš darbo. Turėjome su birža susietą elektros planą, bet į kainas žiūrėdavome gerokai rečiau negu į pačią sąskaitą. Vieną mėnesį nusprendžiau patikrinti, kiek mums kainuoja tas patogus vakarinis įprotis.

Labiausiai erzino tai, kad negalėjau aiškiai pasakyti, ar mūsų planas apskritai naudingas. Vieną mėnesį sąskaita mažesnė – džiaugiamės. Kitą didesnė – piktinamės. Kiekvieną kartą rasdavome paaiškinimą: daugiau skalbėme, ilgiau buvome namuose, vaikai paliko įjungtus kompiuterius. Tačiau kada naudojome elektrą, beveik nesvarstydavome. Tiekėjo programėlėje kainų grafikas buvo po ranka, tik atsidarydavome jį dažniausiai tada, kai jau nieko nebebuvo galima pakeisti.

Paaiškėjo, kad brangiausią laiką rinkdavomės beveik automatiškai

Mūsų namuose daugiausia buities darbų prasidėdavo vakare. Grįžę pavalgydavome, sutvarkydavome virtuvę, sudėdavome skalbinius. Maždaug tuo pačiu metu sukdavosi ir skalbyklė, ir indaplovė. Pasižiūrėjusi kainas pastebėjau, kad dalį tų vakarų elektrą naudojome būtent brangesniu metu. Niekas mūsų nevertė skalbti tą pačią minutę, tačiau buvo patogu paspausti mygtuką ir apie darbą nebegalvoti. Pasiūliau mėnesį pabandyti kitaip: pirmiausia pažiūrėti kainų grafiką ir tik tada nuspręsti, kada paleisti prietaisus.

Nesutarėme keltis naktį ar aukoti visų planų dėl kelių centų. Jeigu pigesnis laikas būdavo mums nepatogus, jo nesivaikydavome. Tačiau savaitgaliais skalbimą dažnai galėjome perkelti į dieną, o indaplovę įjungti kitu metu, kai kas nors būdavo namuose. Taip pat nesakėme sau, kad elektra visada pigiausia naktį. Kiekvieną kartą žiūrėjome konkrečios dienos kainas. Vyrui iš pradžių tai atrodė papildomas darbas, bet netrukus užteko trumpo klausimo: „Jungti dabar ar vėliau?“

Ko geriau neplauti indaplovėje?

Keturiolika eurų atsirado iš keturiasdešimties kilovatvalandžių

Kad mėnesio pabaigoje netektų ginčytis iš atminties, žymėjomės ciklus ir skaičiavome jų sąnaudas. Per mėnesį skalbyklę įjungėme dvidešimt kartų. Skaičiavime vienam ciklui vidutiniškai teko viena kilovatvalandė, taigi skalbimui – 20 kWh. Indaplovė veikė dvidešimt penkis kartus ir vienam ciklui vidutiniškai sunaudojo 0,8 kWh. Susidarė dar 20 kWh. Iš viso šiems dviem darbams teko 40 kWh elektros. Vandens kiekis, skalbimo priemonės ir pasirinktos programos liko tokie patys – norėjome pamatyti vien naudojimo laiko skirtumą.

Tada palyginome, kiek ta pati energija būtų kainavusi įprastais mūsų pasirinktais laikais ir kiek kainavo perkėlus darbus. Šiame pavyzdyje brangesnio laiko elektros kainos svertinis vidurkis buvo 0,42 euro už kilovatvalandę, o pasirinkto pigesnio laiko – 0,07 euro. Skaičiavome vienodai apibrėžtą elektros kainos dalį su PVM, neįtraukdami nuo šio perkėlimo nesikeičiančių pastoviųjų mokesčių.

Visa elektros sąskaita nesumažėjo penkis kartus

Pamatęs lentelę vyras pirmiausia paklausė, kodėl tuomet bendra sąskaita vis tiek nemaža. Teko grįžti prie to, ką iš tikrųjų pakeitėme. Šaldytuvas veikė kaip veikęs, gaminome vakarienę, naudojome apšvietimą ir kitus prietaisus. Be to, sąskaitoje liko persiuntimas bei kitos jos dalys. Keturiolika eurų buvo skirtumas, apskaičiuotas toms keturiasdešimčiai kilovatvalandžių, o ne stebuklingas viso namų ūkio atpigimas. Kitą mėnesį kainų skirtumas galėjo būti mažesnis, todėl tokios pačios sumos iš anksto sau nepažadėjome.

Man pačiai svarbiausia buvo pagaliau suprasti, iš kur atsiranda rezultatas. Anksčiau būčiau palyginusi dvi bendras sąskaitas ir visą sumažėjimą priskyrusi savo sumanymui. Dabar turėjome konkretesnį atsakymą: kiek elektros perkėlėme ir kokį kainų skirtumą išnaudojome. Jeigu vieną dieną skalbti reikėdavo skubiai, skalbdavome. Nenorėjau, kad taupymas virstų dar viena priežastimi pyktis dėl buities.

Vienas įprotis prigijo lengviau už kitus

Po mėnesio vyras jau pats pasižiūrėdavo kainas. Kartą grįžusi radau sukrautus indus ir jo žinutę: „Dar nejungiau, po pietų pigiau.“ Nusijuokiau prisiminusi pirmą jo klausimą apie skalbimą pagal laikrodį. Keturiolika eurų mūsų gyvenimo nepakeitė, bet už juos nereikėjo atsisakyti nei švarių drabužių, nei patogumo naudotis indaplove. Reikėjo tik nustoti visus darbus automatiškai pradėti tuo pačiu metu.

Kitą mėnesį užrašų lentelę palikau. Šįkart joje atsirado ir vyro įrašas. Šalia indaplovės ciklo jis prirašė: „Paleidau pigiau. Iškrausi tu.“ Vadinasi, dėl elektros jau buvome susitarę. Dėl indų dar liko ką aptarti.