Gyvenu viduriniame aukšte ir maniau, kad kaimynai tiesiog per daug šildo: palyginus sąskaitas pasidarė nejauku
Kai pirmame aukšte gyvenanti kaimynė pasiskundė už šildymą mokanti daugiau kaip šimtą eurų, vos neištariau, kad reikėtų mažiau sukti radiatorių reguliatorius. Mūsų butai panašaus dydžio, gyvename tame pačiame name, šilumą gauname iš to paties tiekėjo. Buvau įsitikinusi, kad skirtumą lemia įpročiai. Po kelių dienų prie virtuvės stalo gulėjo trijų aukštų sąskaitos, ir savo paaiškinimą teko atsiimti.
Gyvenu trečiame penkiaaukščio aukšte. Butą pirkome seniai, tada daugiausia žiūrėjome į kainą, kambarių išdėstymą ir tai, ar nereikės iš karto kapitalinio remonto. Trečias aukštas atrodė patogus: nėra labai aukštai lipti, po langais nevaikšto žmonės. Apie tai, kiek šilumos butas praranda per grindis, sienas ar lubas, beveik negalvojome. Žiemą namuose paprastai būdavo malonu. Kartais net pasukdavau radiatorius mažiau ir sau pasidžiaugdavau, kad mokame taupyti.
Kaimynės skundą priėmiau kaip pastabą apie jos įpročius
Su pirmame aukšte gyvenančia Rasa susitikome prie pašto dėžučių. Ji laikė sąskaitą ir pasakė, kad už šildymą tą mėnesį priskaičiuota 112 eurų. Mano suma buvo 76 eurai. Abu butai – maždaug penkiasdešimties kvadratinių metrų, todėl iš karto paklausiau, kiek pas ją namuose laipsnių. Dabar prisiminusi tą klausimą suprantu, kaip jis turėjo nuskambėti. Rasa atsakė, kad apie dvidešimt, o prie grindų vis tiek šalta. Dar pridūrė, jog vakarais sėdi su vilnonėmis kojinėmis. Aš linktelėjau, bet viduje vis tiek ieškojau paaiškinimo: gal ilgai vėdina, gal seni langai, gal tiesiog kitaip skaičiuoja.
Mūsų name dalis šildymo mokesčio siejama su individualiais rodmenimis, o kita dalis paskirstoma bendrai pagal taikomą tvarką. Iki tol į sąskaitos eilutes gilinausi tik tiek, kad patikrinčiau galutinę sumą. Kai ji atrodydavo priimtina, klausimų nekildavo. Tą vakarą vyrui papasakojau apie Rasą ir pasakiau, kad nesuprantu, kaip galima prisukti tiek daugiau. Jis paklausė, ar bent mačiau jos sąskaitą. Atsakiau, kad mačiau sumą. „Tai gal pirmiausia palyginkite, už ką mokate“, – pasiūlė.
Paskutinio aukšto kaimynė atnešė dar didesnę sąskaitą
Po kelių dienų Rasa užėjo kavos. Buvau paprašiusi atsinešti sąskaitą, o ji pakvietė ir penktame aukšte gyvenančią kaimynę. Jos butas taip pat panašaus ploto. Ant stalo padėjome dokumentus už tą patį mėnesį: mano – 76 eurai, Rasos – 112, viršuje gyvenančios kaimynės – 121 euras. Skirtumas tarp mano ir paskutinio aukšto buto siekė 45 eurus. Rasa mokėjo 36 eurais daugiau už mane. Vien pažvelgus į tris galutines sumas dar nebuvo galima nuspręsti, kodėl jos skiriasi, bet mano ankstesnis paaiškinimas apie per didelį šildymą jau atrodė gerokai per paprastas.
Pradėjome kalbėti apie pačius butus. Po Rasos grindimis – nešildomas rūsys. Ji pasakojo, kad prie lauko sienos net šlepetėmis vaikščioti nemalonu, o užuolaidos prie balkono durų kartais vos juda. Penktame aukšte gyvenanti kaimynė skundėsi vėstančiu kambariu ir šaltomis vietomis ties lubomis. Jos butas dar ir kampinis. Mano butą iš viršaus ir apačios supa kiti gyvenami butai, o iš šonų taip pat turiu kaimynus. Klausydamasi pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad mano mažesnis šilumos poreikis nebūtinai yra asmeninis taupymo pasiekimas.
Norėjau paprasto atsakymo, bet gavome visą sąrašą
Namo prižiūrėtojo paprašėme paaiškinti skirtumus. Jis pirmiausia pasakė, kad vien aukšto numerio neužtenka: reikia vertinti buto vietą, atitvarų būklę, temperatūrą, sistemos veikimą ir šilumos paskirstymo tvarką. Ne kiekviename daugiabutyje skirtinguose aukštuose gyvenantys žmonės už tą patį plotą moka skirtingai. Tačiau mūsų atveju individualus suvartojimas turėjo įtakos sumai, todėl butų šilumos poreikio skirtumai galėjo atsispindėti ir mokėjimuose. Jis pasiūlė patikrinti rodmenis bei skaičiavimus, o kartu apžiūrėti vietas, kuriomis skundėsi kaimynės.
Man labiausiai įstrigo jo klausimas, ar lyginame vienodą temperatūrą. Iki tol atrodė savaime suprantama, kad panašiai šildome. Tačiau namuose pas mane termometras dažnai rodydavo daugiau negu pas Rasą, nors mokėjau mažiau. Vadinasi, ji galėjo išleisti daugiau ir vis tiek jaustis prasčiau. Nuo šitos minties pasidarė nejauku. Buvau pasiruošusi patarti žmogui susimažinti šildymą net nepasidomėjusi, ar jo bute apskritai šilta.
Skirtumą užrašėme eurais, o ne vien nusiskundimais
Sugrįžusi namo skaičius persirašiau dar kartą. Tą mėnesį mano buto šildymas kainavo apie 1,52 euro už kvadratinį metrą, Rasos – apie 2,24 euro, paskutinio aukšto kaimynės – apie 2,42 euro, skaičiuojant apytikriai vienodą penkiasdešimties kvadratinių metrų plotą. Tai buvo vieno mėnesio palyginimas, todėl viso sezono išlaidų iš jo neišvedėme. Vis dėlto 36 ar 45 eurai per mėnesį jau neatrodė smulkmena. Ypač žmogui, kuris tuos pinigus sumoka tam, kad namuose palaikytų žemesnę temperatūrą negu aš.
Per kitą namo susitikimą Rasa vėl prabilo apie rūsį. Anksčiau tokie pokalbiai man būdavo fonas: kažkas vis skundžiasi, kažkam vis šalta, o paskui visiems siūloma prisidėti prie darbų. Šįkart paprašiau, kad būtų įvertinta rūsio perdangos būklė. Viršutinio aukšto kaimynė iškėlė klausimą dėl šiltinimo ties stogu. Ne viską išsprendėme tą patį vakarą, tačiau bent jau kalbėjome apie konkrečias vietas ir reikalingą apžiūrą, užuot aiškinę vieni kitiems, kaip gyventi.
Rasai pasakiau tai, ką buvau skolinga
Po susitikimo kartu lipome laiptais. Prie jos durų sustojau ir prisipažinau, kad iš pradžių maniau ją tiesiog per daug šildant. Rasa nenustebo. Pasakė, kad tokių patarimų gauna nuolat: užsidėti megztinį, pasikeisti langus, mažiau vėdinti. Pakvietė trumpam užeiti. Virtuvėje buvo šilta, bet kai atsisėdau prie stalo ir padėjau kojas ant grindų, supratau, apie ką ji kalbėjo prie pašto dėžučių.
Grįžusi į savo butą nusimečiau megztinį. Vyras paklausė, ką nusprendėme dėl šildymo. Papasakojau apie apžiūrą ir kaimynių sąskaitas. Jis pažvelgė į mano basas kojas ir nieko nepasakė. Šįkart pati pastebėjau, kad mūsų namuose šilta dar prieš man paliečiant radiatoriaus reguliatorių.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?