Saulės sistemos pakraščiuose užfiksuoti paslaptingi signalai: ar tai ilgai ieškotos Devintosios planetos pėdsakai?

Tolimų kosminių objektų paieškose astronomai aptiko infraraudonosios spinduliuotės šaltinius, vertus papildomo dėmesio. Jų savybės leidžia svarstyti, ar tarp kandidatų negalėtų būti ir hipotetinė Devintoji planeta. Tačiau planetos atradimas dar nepatvirtintas, o teiginių, kad šie signalai pranašauja katastrofą Žemei, tyrimas nepagrindžia.

Už Neptūno orbitos plyti didžiulė, sunkiai stebima Saulės sistemos dalis. Astronomus domina ne tik ten skriejantys maži lediniai kūnai, bet ir galimybė, kad gerokai toliau nuo Saulės slepiasi dar viena planeta.

Šią hipotezę paskatino kai kurių tolimų objektų orbitų ypatybės. Vienas galimų paaiškinimų – iki šiol neatrasto didelio kūno gravitacinis poveikis. Vis dėlto matematinė galimybė ir tiesioginis planetos aptikimas yra skirtingi dalykai. Devintosios planetos egzistavimas tebėra tiriamas.

Ką iš tikrųjų rado astronomai?

Viename su šiais pranešimais siejamų mokslinių darbų tyrėjai analizavo Japonijos kosminės observatorijos AKARI infraraudonųjų spindulių apžvalgos duomenis. Tyrimas paskelbtas 2025 metais, todėl jo nereikėtų pristatyti kaip tik dabar, 2026 metų lapkritį, padaryto atradimo.

Komanda atrinko du galimus Devintosios planetos kandidatus. Tačiau žodis „kandidatas“ čia esminis: tai šaltiniai, kuriuos verta tikrinti, o ne dvi jau atrastos planetos.

Paieškoje svarbus buvo signalų pasikartojimas ir jų nebuvimas vėlesniuose stebėjimuose. Tyrėjai ieškojo požymių, kurie galėtų atitikti lėtai dangaus fone judantį objektą. WISE bei kitų apžvalgų katalogai buvo naudojami palyginimui ir žinomiems šaltiniams atmesti. Pagrindiniai šio konkretaus darbo duomenys gauti iš AKARI, todėl visko vadinti vien WISE aptiktu šilumos signalu būtų netikslu.

Kodėl planetos ieškoma pagal šiluminę spinduliuotę?

Labai toli nuo Saulės esantis kūnas gauna mažai jos šviesos. Dėl to silpnas atspindys apsunkina paiešką regimojoje šviesoje. Tačiau tai nereiškia, kad planeta šviesos visai neatspindėtų ar būtų nematoma bet kokiam optiniam teleskopui.

Kita galimybė – ieškoti paties kūno infraraudonosios spinduliuotės. Planetų atmosferos ir šiluminės raidos modeliai leidžia vertinti, kaip galėtų atrodyti labai šaltas, tolimas objektas ir kokiais prietaisais būtų galima jį aptikti.

Vis dėlto infraraudonasis signalas savaime nėra planetos požymis. Pirmiausia reikia nustatyti, ar šaltinis tikras, ar jis juda ir ar jo elgesys suderinamas su Saulės sistemos kūno judėjimu. Vien ryškio ar numanomos temperatūros tokiam atsakymui nepakanka.

Saulės sistemos pakraščiuose užfiksuoti paslaptingi signalai

Masė ir atstumas dar nėra tiksliai nustatyti

Populiariuose pasakojimuose kandidatui kartais priskiriama konkreti masė ar atstumas nuo Saulės. Tačiau šie skaičiai gali būti modelių prielaidos, o ne tiesiogiai išmatuotos objekto savybės.

AKARI paieškos autoriai pabrėžia, kad kandidatų fizines charakteristikas sunku apriboti: stebimą spinduliuotę gali lemti skirtingi masės, temperatūros ir atstumo deriniai. Turimų aptikimų taip pat nepakanka orbitai nustatyti.

Todėl teiginio, kad jau rastas 1,5–3 Žemės masių objektas už 500–600 astronominių vienetų, negalima laikyti patvirtintu šio tyrimo rezultatu.

Kodėl skirtingų paieškų nereikėtų suplakti į vieną?

2025 metais paskelbtas ir kitas darbas, kuriame lyginti IRAS ir AKARI stebėjimai, atlikti 23 metų skirtumu. Jame ieškota galimo šaltinio padėties pokyčio per ilgą laikotarpį.

Šiame tyrime kandidatų atrankai buvo taikomos kitokios prielaidos: nagrinėtas 500–700 astronominių vienetų atstumų ir 7–17 Žemės masių intervalas. Po atrankos bei vaizdų patikros išskirtas vienas perspektyvus kandidatas.

Tačiau ir šio darbo autoriai aiškiai nurodo, kad turimų duomenų nepakanka visai orbitai nustatyti. Reikalingi papildomi stebėjimai. Taigi skirtinguose darbuose pateikiamų kandidatų, atstumų ir masių negalima sudėti į vieno patvirtinto objekto aprašymą.

Ar čia yra pagrindo kalbėti apie grėsmę Žemei?

Aptikti kandidatai nėra įrodymas, kad Žemei artėja kometų lietus ar masinis išnykimas. Devintosios planetos paiešką siejant su senomis katastrofų hipotezėmis praleidžiami keli nepatvirtinti žingsniai: pirmiausia reikėtų įrodyti paties kūno egzistavimą, nustatyti orbitą ir tik tada vertinti jo poveikį.

Be to, istorinės „Planetos X“, Nemezės ir šiuolaikinės Devintosios planetos hipotezės nėra vienas ir tas pats pasiūlymas. NASA skelbti WISE tyrimų rezultatai apribojo galimybes Saulės apylinkėse slėptis tam tikriems dideliems objektams: neaptikta Saturno dydžio ar didesnio kūno iki 10 tūkst. astronominių vienetų ir didesnio už Jupiterį – iki 26 tūkst. astronominių vienetų. Šios išvados savaime neatmeta mažesnės tolimos planetos, tačiau neleidžia visų „nematomo kosminio kaltininko“ pasakojimų laikyti vienodai pagrįstais.

Archeologinių reljefų interpretacijos taip pat negali patvirtinti, kad astronominiame kataloge atrinktas šaltinis yra planeta ar senovinės katastrofos priežastis.

Kokio įrodymo dar trūksta?

Svarbiausias kitas žingsnis – kandidatą pakartotinai stebėti ir patikrinti jo judėjimą. Reikėtų įsitikinti, kad skirtingais laikais matomas tas pats objektas, o jo padėties pokyčius galima paaiškinti fiziškai pagrįsta orbita.

Tuomet būtų galima tikslinti atstumą, spinduliuotės savybes ir kitus parametrus. Iki tol astronomai turi paieškos kryptis ir tikrintinus signalus.

Galimas naujos planetos atradimas būtų reikšmingas pats savaime: jis padėtų geriau suprasti Saulės sistemos sandarą bei raidą. Tam nereikia pridėti nepagrįsto pažado apie artėjančią nelaimę. Šiuo metu įdomiausias klausimas išlieka astronominis – ar stebėjimai iš tiesų slepia dar nežinomą pasaulį.