Norint nusipirkti kilimą, pinigų neužteko: taloną tekdavo gauti darbovietėje, o paskui dar išstovėti eilę

Kauno „Dubingių“ parduotuvėje atėjus uždarymo laikui dalis pirkėjų neišėjo. Žmonės buvo atvykę su talonais importinei kiliminei dangai, tačiau per dieną savo eilės nesulaukė. Bijodami prarasti galimybę ją nusipirkti, jie nusprendė pasilikti iki ryto. Buvusios darbuotojos Angelės Šalnienės atmintyje ši naktis išliko su kartoninėmis dėžėmis, ant laiptų miegančiais žmonėmis ir netikėtu skambučiu kitą dieną.

Šiandien toks apsipirkimas sunkiai įsivaizduojamas. Tačiau tuomet žmogus galėjo turėti pinigų, žinoti, ko reikia namams, ir vis tiek negalėti tiesiog nueiti į parduotuvę. Talonas suteikdavo galimybę įsigyti deficitinę prekę, bet dar negarantuodavo, kad norimas daiktas laukia sandėlyje.

Todėl gavus taloną rūpesčiai nesibaigdavo. Dar reikėdavo sulaukti prekės ir savo eilės. Kiekvienas etapas turėjo atskirą laukimą, o ilgai planuotas pirkinys galėjo taip ir nepasiekti namų.

Taloną gavęs žmogus jausdavosi išskirtas iš kitų

Kaip stipriai galėjo veikti toks paskirstymas, savo prisiminimuose aprašė Vitalius Zaikauskas. Dirbdamas bibliotekoje jis iš profsąjungos gavo taloną trijų iš keturių metrų kilimui. Norinčiųjų buvo daug, tačiau talonas atiteko jam.

Vyras prisiminė pasijutęs pamalonintas ir net įsipareigojęs dar geriau dirbti profsąjungai bei kolektyvui. Galimybė už savo pinigus nusipirkti daiktą tapo savotišku pripažinimu darbovietėje.

Šis epizodas jo pasakojime liko greta vilčių sulaukti valdiško buto ir sprendimo pasitraukti iš nuolatinio darbo dėl veiklos Sąjūdyje. Įprasti buities poreikiai tuomet buvo susiję su darboviete gerokai glaudžiau negu vien atlyginimu.

Talonas nebuvo pats kilimas ir neatstojo pinigų. Jį gavus dar reikėjo sumokėti už pirkinį. Tad vienai šeimai tekdavo pirmiausia taupyti, kitai – laukti paskirstymo, o turint ir pinigų, ir taloną vis tiek galėjo prasidėti vaikščiojimas į parduotuvę.

Parduotuvėje matomas daiktas nebūtinai buvo parduodamas

Vilniaus baldų parduotuvę prisimenantis gidas Vytis Ledas pasakojo, kad salėje buvo galima apžiūrėti ištisus kambarių apstatymo pavyzdžius. Tačiau šalia baldų pasitaikydavo užrašų, jog jų prekyboje nėra arba jie parduodami tik pagal užsakymą.

Jo prisiminimuose išliko ir praktiškas skirtumas tarp teisės pirkti bei paties pirkimo: gavęs profsąjungos taloną sofai galėdavai ne kartą grįžti tuščiomis, nes sofų tiesiog nebūdavo. Pažintis su darbuotoju, galinčiu pranešti apie atvežtas prekes, tokiomis aplinkybėmis įgaudavo ypatingą vertę.

Kilimai buvo dar vienas didelis šeimos pirkinys. V. Ledo prisiminimuose naujas kilimas kainavo apie 300 rublių – maždaug du jo minimus tuomečius 150 rublių atlyginimus. Tai jo prisimenamo laikotarpio kainos, o ne visiems sovietmečio dešimtmečiams tinkantis palyginimas.

Jis prisiminė ir džiaugsmą pagaliau parsivežus kilimą, net jo kvapą namuose. Iki tos akimirkos tekdavo pereiti kelią, kuriame sprendė ne vien piniginės storis.

Kai atėjo vakaras, pirkėjai nusprendė niekur neiti

Angelė Šalnienė tuo metu dirbo „Dubingiuose“, Ūkinių prekių skyriaus vedėja. Gavusi deficitinių prekių parduotuvė turėdavo informuoti miesto prekybos skyrių; prekybą stebėti būdavo kviečiami ir valdžios atstovai.

Tačiau tąkart formalios tvarkos pirkėjų pasitikėjimui neužteko. Artėjant uždarymui jie reikalavo prekiauti toliau, o pavargusios pardavėjos atsisakė. Laukiantieji baiminosi, kad per naktį likusi danga bus parduota kitiems.

Šalnienė liko kartu su pirkėjais. Iš sandėlio atnešė kartoninių dėžių, žmonės jas išlankstė, pasitiesė ant cementinių laiptų ir ten nakvojo.

Rytui jie buvo pasiruošę: pavardes ir eilės numerius surašė lapelyje. Tačiau atsidarius parduotuvei viena moteris pamėgino pirkti be eilės. Parodžius sąrašą, ji jį pagriebė, suglamžė ir prarijo. Pasak Šalnienės, po bemiegės nakties įpykę žmonės vos nepuolė moters mušti.

Tą pačią dieną į parduotuvę paskambino vieno nakvojusio pirkėjo žmona. Norėjo patikrinti, ar jos vyras iš tiesų naktį praleido parduotuvėje.

Šis skambutis liko keista ilgo apsipirkimo pabaiga: namuose laukęs žmogus dar turėjo įsitikinti, kad pasakojimas apie naktį prie kiliminės dangos nėra išgalvotas pasiteisinimas. O parduotuvėje buvusiems pirkėjams tai buvo jų praleista naktis – su talonais, pinigais ir baime, kad ryte norimos prekės nebeliks.