Kaip žmonės anksčiau šildavosi: būdai, kurie šiandien atrodo neįtikėtini

Įlįsti į ledinę lovą, kojas prispausti prie šilto vandens pūslės, o ryte pirmiausia ieškoti ant grindų paliktų vilnonių kojinių – kai kam tai pažįstami vaikystės prisiminimai. Šiluma namuose anuomet dažnai priklausė nuo to, kiek malkų paruošta, ar užklijuoti langų plyšiai ir ar kas nors laiku pakūrė krosnį. Žiemai ruošdavosi visa šeima, o kai įprastų priemonių nepakakdavo, žmonės griebdavosi sprendimų, kurie šiandien stebina, kelia šypseną arba verčia susirūpinti.

Prisimenant senas žiemas lengva pirmiausia pagalvoti apie sniegą iki kelių, rogutes ir ant langų susidariusius ledo raštus. Tačiau už gražaus vaizdo slypėjo ir kasdienis darbas: atnešti kuro, išsaugoti krosnies šilumą, sustabdyti pro rėmus besiveržiantį vėją. Šaltas kambarys reiškė, kad reikės dar vieno drabužių sluoksnio, storesnės antklodės arba persikelti arčiau vietos, kurią pavyko sušildyti.

Kai kurie seni būdai pažįstami ir Lietuvos gyventojams: popieriumi užklijuoti langai, kilimai ant sienų, karšto vandens šildyklės lovoje. Kiti, aprašyti Ukrainos buities istorijoje, susiję su konkrečių kraštų papročiais – nuo kukurūzų stiebais apdėtų trobų iki neįprastos huculų aprangos. Visi jie pasakoja apie tą patį žmogaus poreikį: grįžus iš šalčio rasti vietą, kurioje pagaliau būtų gera sušilti.

Langų plyšius užklijuodavo popieriumi, o vatą paversdavo žiemos dekoracija

Senų medinių langų savininkams skersvėjo nereikėdavo ilgai ieškoti. Užtekdavo priglausti ranką prie rėmo ir pajusti, kur veržiasi šaltas oras. Todėl langų ruošimas žiemai buvo atskiras namų darbas. Stiklus nuplaudavo, rėmus uždarydavo, o plyšius užklijuodavo popieriaus juostelėmis. Klijams naudodavo ir paprastą iš miltų paruoštą kleisterį – namuose pagaminamą priemonę, kuriai nereikėjo specialių pirkinių.

Toks langas likdavo užsandarintas visam šaltajam sezonui. Pavasarį popierių sudrėkindavo šiltu vandeniu ir nuimdavo drėgnu skudurėliu. Tai buvo dar viena metų laikų kaitos žymė: rudenį namai uždaromi nuo šalčio, pavasarį vėl atveriami orui ir šviesai. Kas matė šį darbą vaikystėje, galbūt dar prisimena prilipusio popieriaus kraštelius ir kantriai nuo rėmų valomus klijų likučius.

Tarp dvigubų rėmų dėdavo vatą. Ja užpildydavo apatinę lango dalį, tikėdamiesi sumažinti šalčio skverbimąsi ir tvarkytis su besikaupiančia drėgme. Šalia pastatydavo stiklinę druskos, kuri turėjo sugerti drėgmę. Tokių priemonių nereikėtų laikyti šiuolaikinio lango sandarumo ar tinkamo vėdinimo pakaitalu, tačiau anuomet žmonės naudojo tai, ką galėjo lengvai gauti.

Net ir šį buities darbą kai kurios šeimininkės paversdavo maža puošmena. Ant baltos vatos atsidurdavo kankorėžiai ar eglutės žaisliukai, ir tarpas tarp langų primindavo nedidelį žiemos paveikslą. Ukrainos publikacijoje minimas ir 1961 metų namų ūkio vadovėlis, kuriame mokiniams buvo skiriamos langų šiltinimo užduotys bei siūloma padėti vyresniems žmonėms paruošti būstus žiemai.

Jeigu langų užklijavimo neužtekdavo, prieš juos pakabindavo storą antklodę ar lovatiesę. Kambaryje sumažėdavo dienos šviesos, tačiau audinys tapdavo papildoma užtvara nuo skersvėjo. Ant šalčiausios išorinės sienos kabindavo kilimą. Šiandien toks interjeras vieniems kelia nostalgiją, kitiems atrodo senamadiškas, bet jo paskirtis galėjo būti labai praktiška – sumažinti nemalonų šaltos sienos poveikį šalia sėdinčiam ar miegančiam žmogui.

Žiemai „aprengdavo“ visą trobą, o šeimos gyvenimas susitelkdavo prie krosnies

Kaimuose pasiruošimas šalčiui prasidėdavo dar iki pirmųjų rimtų šalnų. Reikėdavo pasirūpinti sienomis, palėpe, kuru ir tuo, kaip šeima gyvens, kai lauke pasidarys žvarbu. Ukrainos kaimų buities aprašymuose minimas trobos apdėjimas kukurūzų stiebų, nendrių ar viksvų pėdais. Juos statydavo palei sienas, ties prie namo supilta žemių atbraila – prizba. Toks išorinis sluoksnis, vadintas „zagatya“, turėjo padėti apsaugoti trobą nuo šalčio ir kritulių.

Namas žiemai tarsi apsivilkdavo papildomą apdarą. Pavasarį stiebus nuimdavo ir, atsižvelgdami į jų būklę bei medžiagą, panaudodavo kurui ar ūkyje. Tai atspindi laiką, kai daiktams ir medžiagoms stengtasi surasti daugiau nei vieną paskirtį. Rudenį jos padėdavo saugoti namų šilumą, o pasibaigus žiemai vėl praversdavo kasdieniuose darbuose.

Palėpė taip pat buvo svarbi. Kai kur lubas iš viršaus dengdavo molio, žemės ar smėlio sluoksniu. Sutankintas paviršius galėjo būti naudojamas ir grūdams džiovinti. Tai istorinės statybos sprendimai, priklausę nuo konkretaus namo konstrukcijos; sunkus sluoksnis palėpėje savaime nėra tinkamas šiltinimo būdas bet kuriam dabartiniam pastatui.

Vis dėlto pagrindinė šilumos vieta buvo krosnis. Jos įšilęs mūras šilumą atiduodavo ir ugniai užgesus, todėl gyvenimas natūraliai susitelkdavo aplink ją. Ten, kur krosnies konstrukcija buvo tam pritaikyta, ant jos ar prie jos įrengto gulto miegodavo vaikai ir vyresni šeimos nariai. Šilčiausia vieta namuose turėjo aiškią vertę, ypač naktį, kai kambariai pamažu atvėsdavo.

Jeigu troboje buvo keli kambariai, žiemą nebūtinai šildydavo juos visus. Kasdienybė vykdavo vienoje šiltoje patalpoje, o svečiams ar šventėms skirtas kambarys galėdavo likti šaltas. Tai reiškė glaudesnį gyvenimą: vienoje vietoje valgoma, dirbama, kalbamasi ir ilsimasi. Kiekvienas atidarymas į nešildomą namo dalį primindavo, kodėl duris verta greitai užverti.

Per didelius šalčius į namus kartais atnešdavo ir silpniausius ūkio gyvulius – naujagimius ėriukus, veršelius ar ožiukus. Ukrainos publikacijoje minimas XVII amžiaus vokiečių keliautojo palyginimas su Nojaus arka: žmonės ir gyvūnai glaudėsi netoli krosnies. Joje taip pat aprašoma, kad Poltavos krašte tvartas kartais būdavo statomas prie šiaurinės trobos sienos, sudarydamas papildomą užuovėją. Šie vaizdai primena, kiek nedaug anuomet galėjo skirti žmogaus namus nuo viso jo ūkio.

Kodėl radiatorius pradeda cypti naktį: dažniausiai kaltas oras, o ne rimtas gedimasNuotrauka: Pexels / Erik Mclean

Kai radiatoriai atšaldavo, kambariuose atsirasdavo plytos ir atviros spiralės

Miesto butuose krosnies dažnai nebuvo, todėl atšalus radiatoriams žmonės ieškodavo kitų šilumos šaltinių. Vienas aprašomų būdų – ant dujinės viryklės kaitinamos plytos, vėliau nešamos į kambarį. Įšilusi plyta kurį laiką atiduodavo sukauptą šilumą, tačiau didelės patalpos tokiu būdu sušildyti nepavykdavo. Be to, karštą daiktą reikėdavo pernešti ir kažkur saugiai padėti.

Kitos šeimos palikdavo degti dujinės viryklės degiklius, kartais ant jų pastatydamos puodus su vandeniu. Šį vaizdą svarbu prisiminti kaip pavojingą buities praktiką. Dujinė viryklė netinka būstui šildyti: taip naudojant degimo prietaisą kyla apsinuodijimo anglies monoksidu rizika. Smalkės yra bespalvės ir bekvapės, todėl vien pojūčiais jų atpažinti neįmanoma.

Pagalbinės šilumos ieškota ir elektros prietaisuose. Kambario kampe pastatydavo reflektorių su atvira kaitinimo spirale, alyvos radiatorių, kartais net elektrinę viryklę ar savadarbį šildytuvą. Atvira spiralė šviesdavo oranžine spalva, o įkaitusios dulkės skleisdavo kvapą, kurį kai kas atsimena iki šiol. Arčiau prietaiso būdavo maloniau, tačiau toliau kambarys galėjo likti šaltas.

Šie prisiminimai paaiškina žmonių išradingumą, kartu atskleisdami, kokių kompromisų jie imdavosi. Ypač pavojingi buvo savadarbiai prietaisai ir karšti paviršiai greta audinių. Noras sušilti buvo visiškai suprantamas, tačiau kai kurios anuomet naudotos priemonės kėlė gaisro ar nudegimų pavojų.

Lovą pašildydavo prieš gulantis, o šiltos kojinės turėjo savo istoriją

Net jeigu dieną prie šildytuvo pavykdavo sušilti, vakare laukdavo kitas išbandymas – šaltos paklodės. Todėl po antklode iš anksto dėdavo karšto vandens pripildytą guminę šildyklę. Kai kas naudodavo ir stiklinį butelį. Šilumą dažniausiai stengdavosi sutelkti ties kojomis: įlįsti į jau kiek sušildytą lovą būdavo gerokai maloniau.

Iki ryto vanduo atvėsdavo, o šildyklė pasimesdavo tarp patalų. Sena guminė pūslė galėdavo pradėti leisti vandenį ties kamščiu ar susidėvėjusia vieta, ir tuomet laukdavo visai kitoks pabudimas – drėgnoje lovoje. Karštas vanduo taip pat galėjo nudeginti. Muziejų buities istorijos aprašymuose užfiksuoti ir ankstesni sunkūs keraminiai indai lovai šildyti, kurie galėdavo įskilti ar pratekėti.

Pateiktame pasakojime guminių šildyklių atsiradimas siejamas su XIX amžiaus antrąja puse, tačiau lovą žmonės bandė sušildyti gerokai anksčiau. Europoje naudoti metaliniai indai su ilga rankena, į kuriuos dėdavo žarijų ar karštų pelenų. Juos judindavo tarp paklodžių prieš žmogui atsigulant. XVII amžiaus tokio indo pavyzdį saugo ir „Shakespeare Birthplace Trust“. Karštas indas nebūdavo paliekamas lovoje nakčiai.

Vėliau kai kuriuose namuose prieš miegą paklodes ir pagalvių užvalkalus pašildydavo lygintuvu. Šiluma išlikdavo trumpai, tačiau pirmosioms minutėms jos pakakdavo. Tai smulki buities detalė, už kurios galima atpažinti ir rūpestį kitu žmogumi: kažkas pasirūpino, kad pavargusiam šeimos nariui nereikėtų gultis į visai šaltus patalus.

Šilumą stengtasi išsaugoti ir drabužiais. Pėdkelnės po kelnėmis daugeliui vaikų buvo nemėgstama žiemos dalis: nepatogios, smunkančios, kartais per šiltos klasėje. Pasitaikydavo, kad mokiniai ateidavo anksčiau ir nusivilkdavo jas mokyklos tualete. Tačiau kelionėje į mokyklą ar laukiant transporto papildomas sluoksnis praversdavo. O senuose troleibusuose vieta prie veikiančio salono šildytuvo galėdavo tapti mažu laimėjimu sužvarbusiam keleiviui.

Šilti daiktai megzti ir iš iššukuotos šunų pavilnės. Minkštą plauką surinkdavo, paruošdavo, suverpdavo ir tik tada megzdavo kojines, pirštines, diržus ar megztinius. Už tokio daikto slypėjo daug rankų darbo – gerokai daugiau nei šiandien reikia nusipirkti naują porą kojinių.

Vienas keisčiausių pateikto teksto pasakojimų susijęs su huculais, dirbusiais prie upių malūnų: minima, kad ant vilnonių kelnių jie mūvėdavę šlapias linines, kurių paviršiuje susidarydavo ledo pluta. Šio aprašymo nereikėtų suprasti kaip patvirtinimo, kad sušalę drabužiai saugiai šildo, ar kaip patarimo tai išbandyti.

Prisimenant visus šiuos būdus, labiausiai lieka žmonės: prie lango palinkusi mama, ryte krosnį kuriantis senelis, prieš miegą po antklode padėta šildyklė. Jų kasdienybėje šiltas kambarys buvo daugelio mažų darbų rezultatas. Būtent todėl senų žiemų prisiminimuose taip ryškiai išlieka akimirka, kai pagaliau sušyla kojos ir galima ramiai užmigti.