Tūkstančius padangų nuleido į jūrą: po beveik pusės amžiaus vienas rifas pilnas gyvybės, kitą tenka ardyti

1978 metais prie Masačusetso krantų iš betonu pasunkintų padangų pradėtas kurti dirbtinis rifas iki šiol naudojamas žuvų ir bestuburių. Tačiau ši istorija nėra įrodymas, kad senas padangas galima paversti naudinga jūros dugno danga. Panašus eksperimentas Floridoje baigėsi ilgalaike problema: audrų išjudintos padangos pradėjo žaloti natūralius koralinius rifus, o jų surinkimas tebevyksta.

Abu projektai turėjo panašų tikslą – sukurti daugiau vietų jūros gyvūnams slėptis ir pagerinti žvejybos sąlygas. Tačiau po kelių dešimtmečių rezultatai išsiskyrė. Vienoje vietoje dirbtinės konstrukcijos tapo naudojama buveine, kitoje iš pradžių perspektyviomis laikytos medžiagos virto judančiomis atliekomis.

Masačusetso Jarmuto rifas yra Nantuketo sąsiauryje, į pietus nuo Keip Kodo, maždaug už 3,5 kilometro nuo Baso upės žiočių. Jis įrengtas maždaug 10 metrų gylyje, vietoje, kur jūros dugnui trūko žuvims tinkamų slėptuvių ir kitų erdvinių struktūrų.

Padangos buvo sujungtos ir pasunkintos betonu

Jarmuto rifas tapo pirmuoju oficialiai leidimą gavusiu dirbtinio rifo projektu Masačusetse. Jo kūrimu rūpinosi miesto gamtos išteklių specialistai, padedami valstijos Jūrų žuvininkystės skyriaus.

Pagal projekto dokumentus, 1978 metais nuleista maždaug 1 500 konstrukcinių vienetų. Kiekvieną sudarė nuo trijų iki penkių padangų, kurios buvo pasunkintos betonu ir sujungtos į ryšulius. 1994 metais pridėta dar apie tūkstantį vienetų.

Rifui skirta teritorija užėmė maždaug 51 hektarą. Tačiau šio skaičiaus nereikėtų suprasti kaip vientisos padangų dangos: konstrukcijos išdėstytos atskirose teritorijos vietose, tarp jų paliekant natūralų dugną.

Betonas turėjo svarbią paskirtį – padidinti konstrukcijų svorį ir padėti joms išlikti vietoje. Tarp padangų bei atskirų modulių atsiradusios ertmės suteikė tai, ko lygiam dugnui trūko: priedangą ir sudėtingesnę aplinką jūros gyvūnams.

Po vandeniu apsigyveno žuvys, omarai ir moliuskai

Jarmuto rife stebimos įvairios žuvys, omarai, midijos, kalmarai ir kiti organizmai. Masačusetso specialistų pateikiamuose stebėjimuose užfiksuota ir nedidelių dugninių žuvų, ir stambesnių plėšrūnų.

Rifo aplinka skiriasi nuo aplinkinio lygaus dugno: konstrukcijos sukuria aukščio skirtumus, plyšius ir ertmes, kuriomis gyvūnai gali naudotis. Tai buvo vienas pagrindinių projekto sumanymų.

Vis dėlto dabartinis rifas nėra vien nuo 1978 metų nejudinta padangų krūva. Teritorija buvo papildoma naujomis medžiagomis, o jos būklė stebima narų ir povandeninių vaizdo kamerų tyrimais. Todėl šiandien matoma buveinė yra ir pirminio projekto, ir vėlesnių jo plėtros etapų rezultatas.

Dabar rifas plečiamas betonu ir granitu

2014 metais atnaujintas leidimas į Jarmuto rifo teritoriją pristatyti papildomų medžiagų. Nuo to laiko jos buvo nuleidžiamos per kelis atskirus etapus, pirmiausia papildant vietas, kuriose konstrukcijų buvo mažiau.

Vėlesniems darbams naudoti betono elementai ir granito blokai. Dalis medžiagų atkeliavo iš sausumoje išardytų statinių bei infrastruktūros objektų. 2020 metų sausį rifas papildytas naujais betono ir akmens kiekiais, kuriuos į numatytas vietas gabeno baržos.

Tokiems projektams parenkamos tinkamos medžiagos ir jų išdėstymas. Vien statybinių liekanų turėjimas dar nėra pagrindas jas nuleisti į jūrą: dirbtinio rifo paskirtis – sukurti suplanuotą buveinę, kurios poveikį vėliau galima stebėti.

Floridoje padangos pradėjo žaloti tikrą rifą

Visai kitokia baigtis laukė Osborno rifo projekto prie Fort Loderdeilio Floridoje. Valstijos Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ten į vandenyną buvo nuleista nuo vieno iki dviejų milijonų padangų, tikintis sukurti papildomą buveinę žuvims.

Laikui bėgant tropinės audros ir uraganai išjudino daugybę padangų. Jos slinko dugnu ir darė žalą netoliese esantiems natūraliems koraliniams rifams. Taigi medžiaga, kuri turėjo padėti jūros gyvybei, tapo grėsme jau egzistuojančiai ekosistemai.

Problemos mastas apsunkino ir jos sprendimą. Padangas reikėjo surasti, pakelti iš dugno, pakrauti, pargabenti į krantą ir tinkamai sutvarkyti. Tai gerokai sudėtingesnė operacija nei pradinis jų nuleidimas.

Valymo darbai nesibaigė per vieną sezoną

2006 metais, finansuojant JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos jūrinių atliekų programai, atlikti parengiamieji tyrimai. Jie padėjo įvertinti, kaip organizuoti padangų iškėlimą. Vėliau pradėtas bandomasis surinkimas, prie darbų prisidėjo ir JAV kariškiai.

Tačiau vienas etapas problemos neišsprendė. Floridos institucijos ir toliau organizuoja padangų šalinimą, o tam sudarytos daugiametės darbų sutartys. Tai rodo, kokią ilgą priežiūros ir valymo naštą gali palikti netinkamai įgyvendintas projektas.

Jarmuto atveju taip pat neverta kalbėti apie visiškai nekintančias konstrukcijas. Miesto specialistai yra nurodę, kad dalis padangų ilgainiui išsisklaidė, todėl teritorijos tyrimai ir papildymas išliko svarbūs. Teigiamas rezultatas nepanaikina būtinybės tikrinti, kas vyksta dugne.

Šių dviejų rifų istorijos parodo, kodėl vien gyvūnų atsiradimo prie nuskandinto objekto neužtenka projektui įvertinti. Svarbu, ar konstrukcija išlieka tinkamoje vietoje, kaip ji veikia aplinkines buveines ir kas nutinka po stiprių audrų. Jarmute sukurta žuvų naudojama aplinka, o Floridoje tebemokama už sprendimą, kurio pasekmės išryškėjo tik bėgant metams.